Nijolė Benotienė, “AMERIKOS LIETUVIS” – 2009/09/05
Rugpjūčio 20-ąją Philadelphia (PA) lietuvių mišraus choro „Laisvė“ vadovė Ilona Babinskienė kėlėsi anksčiau nei įprasta, kad 6 val. ryto jau sėdėtų prie automobilio vairo ir greičio pedalą spaustų tiesiai į „Dainavą“… „Į praėjusį kartą vykusį seminarą visai nenorėjau važiuoti, bet jis taip patiko, kad šiais metais atlėkiau iš visų dalyvių pirmoji, vos per 10 valandų“,–juokėsi Ilona.
Stovyklos ūkvedė Rusnė Kasputienė, gyvenanti Detroit (MI), stovykloje darbavosi jau nuo pietų, o jos vyras Rimas, šio miesto lietuvių mišraus choro „Aidas“ vadovas, tą dieną atliko taksisto pareigas ir visus, atskridusius lėktuvais, grupelėmis gabeno į stovyklą.
Nedrąsiai besišypsančios jaunos merginos, kurių tikriausiai amžiaus paklaustų ir alkoholinių gėrimų parduotuvėje, kaip vėliau paaiškėjo, atvykusios iš Minneapolis (MN) – mišraus choro „Šiaurinė“ dainininkės. O pasiteiravus, kiek narių jų chore, išgirdau tokį džiaugsmingą atsakymą: „Devyni!“. Vėliau su choro vadove Laima Adomavičiene ir viena narių Jurgita Kazokaitis praleidome ne vieną smagią akimirką: vis paerzindavau jas, kad choras iš devynių žmonių gal turėtų būti ansamblis. Tačiau jos nė nekreipė dėmesio į mano pašmaikštavimus ir iš visos širdies pasakojo apie savo nediduko lietuvių telkinio mažus darbelius, atliekamus su didžiausia meile.
Į seminarą buvo atvykę ir šventės organizacinio komiteto pirmininkai Rasa ir Paulius Kurai iš Kanados, kurie pasveikino susirinkusius dalyvius bei visus apdovanojo marškinėliais su šventės emblema, krepšiais gaidoms, prikrautais įvairių lauktuvių skirtais tiek vadovams, tiek ir jų choristams.
Vyriausioji meno vadovė Dalia Viskontienė, sveikindama susirinkusius kolegas, išdavė paslaptį, kad dainavimas yra tas pats, kas grožio salonas, nes per dainą ji išliko ir jauna, ir graži. „Jeigu Kliorienė, organizuodama šventę, vis kalbėjo apie komandą (angl. team),– tęsė Dalia – tai mano vaizdinė metafora būtų kinų drakono laivas, o mes visi į jį susėdę ir irklus įsitvėrę nuo šio seminaro pradėsim visu greičiu irkluoti į dainų šventės miestą Torontą.“
Visas likęs ketvirtadienio vakaras buvo skirtas senoms pažintims atnaujinti, naujoms atrasti, įvairiems užsiėmimams, pasidainavimams, žaidimams ir pamąstymams prie žvakių,kurioms ugneles kaip praėjusios šventės simbolį Rita Kliorienė atnešusi perdavė D. Viskontienei, šviesos. Paprasta žvakutė rankoj, bet tai kartu ir įsipareigojimas, ir viltis, kad šventė bus sėkminga, ir atmintis tų, kurie ėjo prieky mūsų bei saugojo šias tradicijas ar kurie jau ilsisi Amžinojo poilsio žemėje. Visą susipažinimo vakarą rengė Aušrinė Širvinskienė ir Rita Kliorienė.
Penktadienį, kaip ir mokykloje, 9 val. ryto pradėjom repeticiją ir taip šveicariško laikrodžio tikslumu R. Kliorienė vedė visas seminaro dienas, išnaudodama kiekvieną minutę tiksliai ir naudingai. Visi dalyvavę susipažinome su šventės repertuaru, išdainavome visas dainas, išsiaiškinome kompozitorių pažymėtus tempo ar atlikimo technikos ypatumus, atkreipėme dėmesį į kūrinio žodžius, mintis, prasmę. Kiekvienos dainos analizę visiems pateikdavo ir atlikėjams diriguodavo iš anksto tam pasiruošęs choro vadovas, kuriam dar prieš seminarą R. Kliorienė buvo išsiuntusi paskirtą kūrinį. Choras, sundarytas iš chorvedžių ir choristų, skambėjo puikiai. Prie gero skambesio prisidėjo ir didelę patirtį turintis akompanuotojas Ričardas Sokas. R. Kliorienė padėkoje dalyviams rašė: „Nuoširdi padėka Ričardui Sokui už SUPERFANTASTIŠKĄ akompanavimą! Kaip lengva buvo diriguoti, kai akompaniatorius taip puikiai seka ir tvirtai remia!“ Prie šios padėkos prisidėjo ir šventės vyr. vadovė D. Viskontienė, teikdama, jog „Ričardas vertas aukščiausios prezidentinės premijos! Akompanuoti 30-čiai dirigentų ne bet kas galėtų! O kad jis tą darė taip, lyg kiekvienas būtumėm Robert Shaw, tai neįtikėtina“.
Į seminarą buvo pakviestasFrank Bianchi, kuris jau ketvirtą sezoną dirba “Cleveland Orchestra Youth Chorus” direktoriumi. Per 30 metų chorų dirigavimą dėstęs ir su įvairiais choristais dirbęs Frank seminare dalijosi savo gausia patirtimi. Jo paskaita ir įdomūs užsiėmimai buvo ne tik be galo naudingi visiems chorvedžiams, bet ir įkvėpė mus tolimesniam darbui kelyje į šventę.
Mišraus choro vadovas iš Detroito Rimas Kasputis teigė, kad seminaro metu įdomu susipažinti su kitais dirigentais,stebėti, kaip jie dėsto, ir tą patirtį pritaikyti sau, jeigu kas sudomina. „Malonu asmeniškai pamatyti, kaip greitai visi vadovai išmoksta melodiją ir dainuoja. Iš mūsų dirigentų gautųsi labai geras choras,– juokėsi Rimas, pabrėždamas, kad repertuaras labai įvairus ir reikalaujantis pastangų, bet užtikrino, jog jo choras tikrai viską iki dainų šventės išmoks.
Vakarinės programos po ilgos dienos įtempto darbo buvo puikiai parinktos ir šaunios. Susipažinimo vakarą pradėję A. Širvinskienės žvakelių ir dainos liepsna, tą meno ir kūrybos plevenančią skraistę jautėme visas seminaro dienas.
Gitaristas Petras Aglinskas glostė kiekvieno sielą švelniais akordais ir dainavo sava kalba,– penktadienio vakaro koncertą prisiminusi D. Viskontienė paminėjo ir tai, kad “be „Miss Fun“ nebūtų buvęs toks puikus seminaras – netrūko jai žodžių nei dovanėlių, o jos originalūs komentarai pralinksmino visus” kalbėjo Dalia.
„Miss Fun“ vardą praėjusiame seminare gavo Kristina Kliorytė, kuri ne tik puikiai dainuoja, daro šventės įrašus, bet ir turi gerą humoro gyslelę, stebi žmones ir tuoj kiekvienam ką nors pritaiko: tai posakį, tai dovaną, tai šiaip nuoširdų juoką, paliekantį šypseną veiduose.
Apie seminarą, kaip ir apie praėjusią šventę, galima parašyti labai daug gražiausių žodžių, nes tai tikrai buvo nuostabu. Visi vienas kitam padėjom, visi jautėme pasiruošimo šventei atsakomybę, visi išsiskirstėme pilni įkvėpimo ir meilės vienas kitam bei tai dainai, dėl kurios nerimsta širdys. „Jau trečiadienis, o aš vis dar gyvenu daina, tuo džiaugsmu, kurį išsivežiau iš „Dainavos“,– padėkos laiške rašė vyr. vadovė D. Viskontienė – Jūsų nuoširdumas, energingas ir neabejingas dalyvavimas visoje programoje, šiluma ir meilė lietuviškai dainai suteikė jėgų ir vilties. Vis dar girdžiu mūsų „choro“ akordus. Kartu paruošime puikiausią Dainų šventę ir nepaliksim nė vienos nepaliestos širdies. Juk tam ir dainuojam, tam susitinkam, kad širdis atvėrę, rankom susikibę po bendros dainos išeitume jau ne tokie patys. Nerandu žodžių, kurie galėtų pasakyti, ką jaučiu, bet kas įvyko „Dainavoj“, tikrai stebuklas!“ Ruoškimės ir mes visi į neeilinę visų mūsų šventę, lankykimės žinias skelbiančioje internetinėje svetainėje, užsisakykime bilietus, junkimės į chorus, kad savo gausiu dalyvavimu padarytume dar vieną stebuklą – parodytume, kiek mūsų daug, gyvenančių lietuviška daina taip toli nuo jos tūkstantmetės versmės!
(nuotraukoje Frank Bianchi)
