Kaip smagu pasimatyti su dainuojančiais draugais po sėkmingos VIII Dainų šventės seminaro, o jūs kurie nebuvote gailėsitės ne tik kad neišgirdote nuostabaus repetuaro, bet ir kokio maisto neparagovate – blynelių su varške, viščiuko su abrikosais, kugelio, cepelinų ir šakočio! Kaip Jurgita iš St. Paul sakė, “Jeigu dar būtų buvę napoleono paragauti, tai iš vis rojus žemėj”. Pasidalinu keleta akimirkų iš šių metų seminaro.
Ketvirtadieno vakaras, rugpjūčio 20
Mes trys (dvi chorvedės ir viena dainininkė) važiavome kartu iš Otavos ir atsiradome vėliau negu planuota Dainavoje. Atvykus į Baltųjų rūmų salę pamatėm, kad vaikščioja Vytautas Miškinis, Vytautas Kernagis ir kiti – tai nugaroje prisegti vardai susipažinimo žaidimams – “ice breakers“. Nespėjome prisijungti prie šio įdomaus žaidimo, bet dalyvavome ypatingose apeigose. Kadangi lietuviai yra tradicijų mėgejai, oficiali vakaro dalis baigėsi karūnavimu sekančios šventės karalienės – Dalios Pirmosios. (Jinai visados norėjo būti karaliene!) Įdomu ar Paulius Kuras (šventės kopirmininkas ) taps princu?
Toliau, liepsna iš praeitos šventės “Atsiliepk daina“ žvakės uždegė šios šventės žvakę “Daina aš gyvenu.“ Visiems išdalinta po vėliavėlę su šios šventės šukiu, kurią reikėjo įsmeigti žemėlapyje, nurodant iš jur atvykome.
Po šių iškilmių prisijungėm prie vakaro vaišių ir užsitarnauto vyno taurės po ilgos 11 valandų kelionės mašina.
Penktadienis, rugpjūčio 21
Pasistiprinę skaniais pusryčiais 9 val. ryte pradėjom susipažinti su šventės repetuaru. Seminaro vadovė Rita Čyvaitė-Kliorienė prašė atvykusių choristų bei administratorių pristatyti po vieną chorvedį. Išgirdus keletą pristatymų paaiškėjo, kad chorvedžiai yra ypatingi žmonės, pajutę meilę muzikai jaunystėje, o “Svajos“ chorvedė Dana net buvo apdovanota daugeliu žaislų už dainavimą televizijoje savo jaunystėje.
Kiekvienas vadovas unikaliu stilium pravedė dainas. Aiškiai matėsi chorvedžių talentai dainų pristatyme. Kai kuriems smagiau už pianino diriguoti (n’est-ce pas, Alexandre?), kiti su vienodu ritmu ir paišeliu rankose nurodė tempą ir gaidas.
Kitiems nepatiko mūsų dainavimas ir dažnai išgirdome “STOP“ ir pastabas.
Smagiausi choristams yra dirigentai, kurie parodė savo nepaprasta energiją ir konkuravo su Petru Bingeliu ir jo “bingeliavimu“. Galima vieningai spręsti, kad Deimantė Grigutienė čempionė savo apsisukimais ir “grigutieniavimu“….
Be abejo visi buvome taip sužavėti svečiu chorvedžiu Frank Bianchi patirtim ir gabumais, kad niekam nerūpėjo pietūs – valgis pasidarė nesvarbus. “Give me a G“ – tai Franko dažnas prašymas su klausimu: “Are you higher, or lower?“ Jisai pristatė metodus mokinti dainininkus, kurie neskaito muzikos ir net kaip dirbti su tokiais, kurie visai neturi klausos. (Lietuvių tarpe tikrai tokių neturime.) Jis mokė kaip išdainuoti natas lyg traukiant kramtomą gumą iš burnos, ir kaip kvėpuoti, kad lietsargis išsiskiestų ir užsidarytų. Frank chorvedžiams ir choristams suteikė nemažai “AHA“ momentų. Asmeniškai visados pamačiusi “a dotted half-note“ žinau, kad chorvedys reikalauja ką nors iš manęs – ar sumažinti garsą arba padidinti…. (Nereikia man žinoti kas tai yra crescendo ir decrescendo – man reikia tik sekti natas.) Mes tave mylime, Frank. Jis net pažadėjo dalyvauti šventėje kitais metais, bet jam reikia įsigyti pasą.
Po tokios audringos muzikinės dienos, Baltųjų rūmų salė pavirto ispaniška naktine kavine, kurioje koncertavo gitaristas Petras Aglinskas iš Čikagos. Jam atliekant įvairias Čikagos “lounge“ stiliaus ir taip pat žymių roko grupių dainas, visi dalyviai turėjo progą pasidžiaugti Petro gabumais, jumoru ir – nereikėjo niekam dainuoti!
Šeštadienis, rugpjūčio 22
Tik dainos mylėtojai keliasi anksti ryte dainuoti antrą dieną iš eilės ir su šypsena. Pasistiprinę puikiausiais pusryčiais, su entuziazmu ir energija chorvedžiai dirigavo ir dainininkai dainavo. Jautėsi Franko įtaka, nes šį rytą vaikštinėjome išmokti ritmus, tampėme burnas su guma ir nuolatiniai ieškojome “G“ natos. Išsigandome išgirdę šventės paskutinęs dainą! Kokie žavingi žodžiai ir muzika. Ir koks skambėsys! Bet kaip pramoksime per 10 mėnesių, ypač kai mūsų lietuvių telkiniai neturi tokio talentingo pianisto kaip Ričardas Sokas? Ričardai, ar gali atvykti pas mus visus? Nu, bandysime, ir viskas. Turime didelį pasitikėjimą įrašais, kurių klausysime mašinoje, duše, darbe ir visur. (Ačiū visiems, kurie mums įdainuos!)
Po dviejų ilgų dienų dainavimo ir jumoro, baigėme seminarą – su kuo kitu? Dainom. Žiūrėjome Lietuvos TV laidas geriausių dainininkų Lietuvoje. O kam pritrūko kantrybės ir reikėjo kitaip atsipalaiduoti, stalai apšviesti fakelais kvietė praleisti paskutinį vakarą dainų seminaro gamtoje.
Dėkoju visiems kurie aukoja laiką, finansus, talentus ir energiją lietuviškai dainai. Be jos, aš užgęsčiau. Todėl skyriau savo dvi brangiausias dienas atostogų iš tik keturių, kurias turėjau šią vasarą būti su jumis visais seminare Dainavoje. Iki greito pasimatymo Toronte!
Jūsų,
Atominė Bomba (Rūta Kličienė)
