Site name

Gabija Petrauskienė, “DRAUGAS” – 2009/10/10

 IX išeivijos lietuvių dainų šventės Toronto mieste dainų žodžių vaikams konkurse antrą vietą laimėjo Vida Augulytė-Bučmienė is Cleveland, Ohio su poema “Buvo žodis Lietuva”.

Kas ateina pirmiau – ar žodis, ar melodija?  Ar melodija įkvepia žodinę kūrybą?  O gal žodis pakužda melodiją kūriniui, kuris tampa nauja daina?  Tai klausimai, kuriems gal nėra vieno, bendro atsakymo, nes kūryba, pačia savo esme yra dinamiškas reiškinys. Pasaulį išvys nauja daina vaikams “Buvo žodis Lietuva”, kuri pirmą kartą bus atlikta 2010 m. liepos men. 1-4 d.  dainų šventėje Toronte, Kanadoje. Naujos dainos autorė – Vida Augulytė-Bučmienė, muzika dainai sukūrė kompozitorius Rimas Biliūnas.

Vida Bučmienė savo eilėraštyje labai įdomiai gvildena paties žodžio “Lietuva” reikšmę jaunimui, jo brandinimą.  Ji seka kaip tas žodis suprantamas nuo pat lopšio, ką jis reiškia jaunuoliui bręstant, jam subrendus ir dar kartą primena, kad žodis “Lietuva” turi būti skiepijamas nuo lopšio! 

Buvo žodis Lietuva

Dar vaikystės aušroje

buvo žodis LIETUVA.

Sakė tėtis ir mama,

kad už marių, tolima,

žydi žemė mums sava.

Ji vadinas – LIETUVA.

Taip išdygo manyje

mielas žodis LIETUVA.

Buvo šokis ir daina

su trispalve vėliava,

mokykla ir stovykla

ir skambi sena kalba.

Štai kaip augo manyje

aukso žodis LIETUVA.

O kai pajutau aš ją,

žavia savo drauguose,

supratau, kad Lietuva

klesti mūsų širdyse.

Taip pražydo manyje

gyvas žodis LIETUVA.

Mūsų žemė Lietuva

Mano sieloje gyva.

Neužges jau niekada

Meilė mano širdyje

Man lopšely įžiebta

Švento žodžio LIETUVA.

 

Susipažinkime su V. Bučmiene

Vida gimė Kaune. 1944m. tėvai, abu mokytojai, gelbėdamiesi nuo besiartinančių sovietų, pasiėmę tik tiek kiek pajėgė panešti – vaikelį Vidą ir 2-3 lagaminus, pasitraukė į Vokietiją.  Čia, Vida Schwabisch-Gmund stovykloje baigė keturių skyrių pradžios mokyklą, o 1950 m. atvyko į JAV.

Cleveland mieste baigė Šv. Jurgio parapijos mokyklą, Notre Dame Academy, Vysk. Valančiaus aukstesniąją lituanistinę mokyklą ir aukštesniuosius pedagoginius lituanistikos kursus 1961m.  Case Western Reserve University apgynė matematikos bakalauro ir magistro laipsnius.  Taip pat gavo aukstesniosios mokyklos mokytojos pažymėjimą.  Kaip papildomą dalyką studijavo chemiją ir fiziką. Kasdieninę duona užsidirba mokytojaudama gimnazijoje, dėstydama matematiką, fiziką ir chemiją įvairiose Cleveland apylinkių gimnazijose.

Nuo 1970m. Clevelando Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje Vida dėstė lietuvių kalbą ir literaturą.  Mokyklos scenai parašė šešis vaizdelius ir kelis radijo montažus.  1982 m. JAV LB Švietimo Tarybos paprašyta, suorganizavo neakivaizdinę lituanistinę mokyklą “Židinys” – paruošė papildomos mokomosios medžiagos visoms klasėms nuo darželio iki 12 klasės, taip pat lietuviškai nekalbantiems.  Nuo 1998 m. vadovauja ir dėsto “Aušros” aukštesniajai lituanistinei mokyklai Cleveland.  Nuo 2004 m. pridėjo lietuviškai nemokančių klases suaugusiems ir paaugliams.  Vienkartines paskaitas apie tautines mokyklas Vida skaitė Cleveland State University (1977 m.) ir Notre Dame kolegijoje 1979m.  Ji parašė 9 knygas, kurias išleido JAV LB Švietimo Taryba: “Galvosūkiai”, “Lietuvių kalbos gryninimo ir turtinimo pratimai”, “Šimtas žaidimų dideliems ir mažiems”, įvairiausių lietuvių kalbos pratimų įvairiems skyriams, t.t.

Vida visą savo gyvenimą praleido su vaikais ir jaunimu, todėl nestebina, kad jos kūrinys “Buvo žodis Lietuva” taip taikliai atspindi jaunimo brandinimą ir to brangaus žodžio “Lietuva” supratimą.  Pakalbinau Vidą, norėdama sužinoti, kas ją ikvėpė kurti ir dalyvauti IX Dainų šventės poezijos konkurse.

- Kas paskatino sukurti šias eiles?  Iš kur ateina įkvėpimas?

- Rašyti norėjau iš mažens.  Konkurencijos dvasią turbūt paveldėjau iš tėvo.  Jis buvo linkęs bet ką daryti ne tik gerai, bet pagal galimybes geriausiai – jeigu įmanoma, geriau už kitus.  Konkursėliuose dalyvauti pradėjau būdama moksleivė.

Kartą, didysis Cleveland dienraštis siūlė skaitytojams atsiųsti girdėtus juokingus vaikų posakius.  Už geriausius žadėjo užmokėti po kelis dolerius ir išspausdinti.  Pabandžiau.  Pasisekė!  Anais laikais tokios sumos (3-5 dol.) užteko viskam, ko reikėjo suknelei pasisiūti.  Kelios minutės rašymo, 3-jų centų pašto ženklas, ir galėjai pasisiuti suknelę – puiku!  Žurnalas mokėjo po 5 dol. už gerus patarimus šeimininkėms.  Pabandžiau, ir vėl pasisekė.  Mokykliniuose konkursuose dažnai nebūdavo piniginių premijų, bet gaudavau gražų pažymėjimą, mokytojos pagirdavo, kartais tėvelis dar dovanėlę nupirkdavo.

Dabar piniginės premijos man nesvarbu.  Jeigu tema įdomi, užduotis nesunki (pav. niekad nedalyvauju konkursuose kur reikia ką nors nupiešti, nes tai būtų arčiau kančios negu malonumo) ir nepareikalauja daug laiko (nerašau romanų), smagu pabandyti, išsireikšti, pasidalyti mintimis. Šiame konkurse laimėti nesitikėjau, bet kadangi vaikams rašyti nesunku, pabandžiau vieną eilėraštį parašyti. Iš kur ateina įkvėpimas?  Ateina mintis ir tiek.  Gal, kad vaikystėje pamėgau grožinę literatūrą, visą gyvenimą mėgau skaityti.

- Ar žodžiai jungiasi iš karto, ar reikia dailinti?  Kada žinote, kad kūrinys pabaigtas?

- Ir tarp rimtų rašytojų retas viską parašo iš karto ir leidyklai išsiunčia netaisytą rankraštį.  Pažiūrėjus į rimtų rašytojų rankraščius, matyti, kad beveik visi savo rankraščius dar taisė, braukė, žodį kitą įterpė.  Ir tai, greičiausiai, nebus pirmasis juodraštis, o perrašytas, leidyklai paruoštas švarraštis, kuriame dar padarytos paskutinės pataisos.  Tik dabar, rašant kompiuteriu, taip lengva taisyti, kad ateičiai nebeliks kūrybos proceso pėdsakų.

Maironiui būnant gyvam išleisti šeši “Pavasario balsų” leidimai, ir kiekvienas buvo taisytas, papildytas, pakeistas.  Jeigu tokie rašytojai taisydavo, tai kaip gi eilinė mokytoja, sumaniusi ką nors parašyti, netaisys?  Rašytojai dažniausiai įdeda daugiausiai pastangų į tas kūrinių dalis, kurios baigtame kūrinyje skamba natūraliausiai, sklandžiausiai.

Taigi, ir man tenka braukyti, trinti, taisyti.  Pabaigusi padedu kelioms dienoms, tada vėl peržiūriu.  Jeigu atrodo tvarkoj, išsiunčiu.  Ir kartais po savaitės kitos gailiuosi, kad per greit išsiunčiau, kad būtų reikėję dar ką nors pakeisti.

- Papasakokit apie konkursą laimėjusį eilėraštį ”Buvo žodis Lietuva”.

- Eilėraščio tema – kaip užsienyje gimęs ir augantis vaikas įsisavina lietuvybės jausmą.  Tai prasideda tėvų ar senelių pasakojimo – žodžiu.  Žodžio galia pabrėžia biblinę aliuziją – “Pradžioje buvo žodis”.  Iš to kilo eilėraščio antraštė ir pagrindiniai žodžiai.

Toliau rodau, kaip tas įaugimas į tautą vystosi, stiprėja – per mokyklas, organizacijas, kultūrą, draugus.  Čia tinka paralelizmas,  žmogaus gyvenimo palyginimas su gamta, taip dažnai pasikartojantis mūsų tautosakoje (dygo, augo, pražydo…), ir literatūrinis laipsniavimas, ispūdžio stiprėjimas – žodis mielas, brangus, gyvas, šventas.  Jau įrašius šiuos keturis žodžius, staiga dingtelėjo, kad bendrinėje kalboje žodis “brangus” kirčiuojamas galūnėje, o ne šaknyje, kaip mano gimtoje kupiškėnų tarmėje. (Pati gimiau Kaune ir augau svetur, bet sakau, kad kupiškėną galima pašalinti iš Kupiškio, bet nepašalinsi Kupiškio iš kupiškėno, bent iki trečiosios kartos.)  Teko ieškoti kito dviskiemenio pažyminio.  Mintimis perkrausčiusi pirmosios linksniuotės būdvardžius, tinkamo neradau.  Išeitis – nederinamasis pažyminys.  Greit pasirinkau žodį “aukso” – brangumo metonimiją.  “Aukso” taip pat asonansu atliepė žodį “augo” (…”augo manyje/aukso žodis…”).

- Koks jausmas pirmą kartą išgirdus savo sukurtus žodžius su muzika?

- Dar negirdėjau.  Bus labai įdomu ir, tikiuosi, malonu išgirsti.

- Kas skatina kurti?

- Noras išsireikšti, pamėginti ką nors naują.

- Kas kliudo kūrybiniam išsireiškimui?

-  Laiko stoka. O mokiniui ar studentui – priekabus, pedantiškas mokytojas ar profesorius, kuris kabinasi prie kiekvienos mokinio išsakytos minties (“tavo nuomonė klaidinga, tavo įsitikinimas klaidingas…”).  Tai patyriau savo kailiu 11-toje klasėje.

- Ar ketinate rašyti eiles ir toliau? 

- Nesu poete.  Eileraščių nerašiau (na, neskaitant to, kas būdavo anglų kalbos mokytojų užduota arba ką rašydavau gimnazijoje per itin nuobodžias istorijos pamokas) ir neketinu rayti.  Mano žanrai – ese, reportažas, vadovėlis.  Ką nors panašaus į grožinę literatūrą kūriau tik atsitiktinai ar iš reikalo: vaizdelius mokyklos scenai; trumpus apsakymėlius su užduotimis gramatiškų pratimų knygose (vietoj tarpusavyje nesusijusių sakinių), kad mokiniams būtų įdomiau nurodytas užduotis atlikti; eilėraštukas vaikams sakyti šokant per virvutę (knygelėje “Šimtas žaidimų dideliems ir mažiems”).

- Dėkojame, kad prisėdote prie tuščio lapo ir taip taikliai poemoje nusakėte mūsų, išeivijoje gimusių/augančių, išgyvenimus.  Tikiuosi, kad 2010 m. IX Išeivijos lietuvių dainų šventėje Toronto mieste, Kanadoje, išgirdus Jūsų dainą, “Buvo žodis LIETUVA”,  tikrai mumyse pražys šventas žodis “Lietuva”!

(nuotraukoje Toronto vaikų chorų bendros repeticijos dalyvės)