Site name

Ką sako Rita Dirse – IX išeivijos Dainų šventės kinematografė?

Gabija Petrauskienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2009/10/14

Dirse, kaip ją pažįsta profesiniame filmų pasaulyje, lietuvių bei latvių tarpe yra žinoma kaip Rita Dirse.  Rita yra lietuvių (iš tėvo pusės) ir latvių (iš motinos pusės) kilmės, dažnai keliaujanti į abi savo kilmės šalis ir abiejose jaučiasi kaip savuose namuose.  IX Lietuvių išeivijos dainų šventės meno vadovė Dalia Skrinskaitė-Viskontienė ir org. komiteto kopirm. Rasa Kurienė neseniai Ritą pakvietė prisijungti prie šventės oficialia šventės kinematografe. Paruošėmė šį pokalbį su Rita norėdami visuomenę artimiau supažindinti su šia įdomia ir talentinga Kanados pabaltiete.

–Paklausiau Ritą, kaip ji rado pusiausvyrą tarp savo dvejopos – lietuvių ir latvių kilmės?

–Rita gimė Toronte, Kanadoje ir nuo 3 metų amžiaus, tėvui pirkus tabako ūkį, augo Delhi, Ontario – tabako ūkyje.  Šeimoje abiejų tėvų kultūrinės šaknys buvo lygiai vertinamos, ir Rita su broliu buvo lygiai supažindinti su abiejomis lietuvių ir latvių kultūromis.  Abu tėvai mokėjo vienas kito kalbą ir abi kalbas vartodavo.  Šeimoje vyravo nuostata, kad kambaryje bus kalbama ta kalba pagal asmenį (tėvą arba motiną), kuris pirmas įėjo į kambarį.  Tėvams buvo įprasta kalbėti įvairiomis kalbomis, nes abudu mokėjo po 4-5 kalbas.  Rita su broliu taip pat buvo skatinami būti daugiakalbiais, kalbėti lietuviškai, latviškai, angliškai ir vėliau prancūziškai, kai Ritai darbo reikalais teko persikelti gyventi į Kvebeko provinciją, į Montrealį.

–Kaip išsivystė jos lietuviškasis tapatumas?

–Šeima aktyviai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės ir lietuviškos parapijos gyvenime.  Rita su broliu šoko Delhi lietuvių tautinių šokių grupėje, lankė šeštadieninę lietuvišką mokyklą.  Kadangi gyveno gana izoliuotai savo ūkyje, vaikai labai laukdavo šeštadienių ir sekmadienių, mat tai jiems būdavo proga susieiti su kitais lietuvių kilmės vaikais, kuriuos tėvai kas savaitgalį suveždavo iš apylinkių pamokoms ir pamaldoms.  Aišku, tėveliai taip pat ne pėsti – mokėdavo iš šių kelionių į šeštadieninę mokyklą padaryti ir pramoginę iškylą, pakeliui sustodami miestelio saldainių ar pyragų parduotuvėje!  Tarp vaikų socialiniai ryšiai labai stipriai plėtėsi, nes šios progos bendrauti nuo pat vaikystės, išgyventi panašius išgyvenimus, vėliau kartu vykti į platesnius lietuviškos bendruomenės ratus per vasaros stovyklas, padėjo jiems išvystyti stiprias draugystes, kurios liko iki šių dienų.  Galimybės patirti bendruomenę jai augant vyravo iš lietuviškos pusės, nes lietuviai buvo stipriai susiorganizavę.  Delhi apylinkėse panašių galimybių iš latvių pusės nebuvo – nes latvių ten buvo daug mažiau.  Išvykus į Toronto didmiestį universiteto studijoms, čia jau atsirado daugiau latvių kilmės studentų ir per universiteto klubus pradėjo vystytis pažintys tiek lietuvių tiek latvių studentų bendruomenėse. Vasaros metu vaikystėje tėvų buvo siunčiama į vasaros stovyklas Dainavoje (JAV) bei skautų stovyklas – “Romuvoj” (Kanadoje).  Čia jai teko iš arciau susipažinti su gausesniais būriais lietuvių vaikų.  Kilusiai iš ūkio, bendraujant labai mažoje lietuvių bendruomenėje Delhi, pamatė, kad “mūsų yra daugiau”. 

–Ar mokėsi kinematografijos?

–Kinematografijos Rita niekada formaliai nesimokė.  Ši karjera išsivystė gana atsitiktinai.  Universiteto studijoms išvyko į Toronto universitetą, kur studijavo psichologiją ir švietimą. Universitetą baigė dviem bakalaurais – BSc. iš psichologijos ir Bed. iš mokytojavimo.  Pradžioje dirbo kaip socialinė darbuotoja (social worker) Toronte, “Hinks Treatment Centre”, vaikų klinikoje kaip terapeutė su vargan patekusiais vaikais ir jaunuoliais.  Po penkerių metų intensyvaus darbo pasijuto išsekusi ir pradėjo ieškoti kitos darbo srities, nors nebuvo dar aiškiai nusistačiusi krypties.

–Kaip pasuko į karjerą filmavimo pasaulyje?

–Iš tikro tai įvyko atsitiktinai, kelionės į Lietuvą dėka.  1975 m. Rita prisijungė prie  Montrealyje organizuojamos lietuvių jaunimo kelionės į tuo metu sovietų okupuotą Lietuvą.  Visi šios grupės jauni dalyviai pirmą kartą gyvenime vyko į sovietinį kraštą, ir grupėje labai jautėsi jų naivumas.  Rita, kadangi jau buvo prieš tai apsilankiusi Latvijoje, turėjo gilesnį supratimą apie kas yra kas.  Ji aiškiai atpažino KGB grupės sekėjus, atsiskyrė propagandinius pokalbius/paskaitas.  Visko nepriėmė, kas buvo pristatoma nuo paviršiaus, bet žvelgė giliau – jau mokėjo išskaityti potekstes. 

Ši jaunimo grupe buvo filmuojama propagandos tikslams.  Filmuotojai buvo paskirti Lietuvos kinematografai: Robertas Verba ir Laima Pangonytė.  Rita su jais susidraugavo ir juos labai pamėgo.  Išmoko apie menininkų būklę ir laisvės reikalingumą norint laisvai išreikšti savo jausmus.  Suprato, kad tuo metu menininkai buvo priversti atiduoti propagandiniam darbui savo duoklę, kad galėtų laisviau dirbti kuriant savo tikrą meną.  Suprato apie potekstės svarbą laisvam, nevaržomam išsireiškimui.  Ji sutarė, kad jos nefilmuos, bet už tai sutiko padėti filmo užbaigime.  Išvykstant iš Lietuvos jai į rankas įspraudė seną sovietišką filmavimo aparata su prašymu užfiksuoti grupės dalyvių įspūdžius apie Lietuvą keliaujant per Atlantą atgal į Kanadą.  Ritą labai traukė filmavimo svarba užfiksuojant žmonių istorijas – jų išgyvenimus. Tai ir buvo pradžia naujos karjeros.

–Dabar dėsto filmavimą kolegijoje Toronte.  Ar tai teikia pasitenkinimo?

–Po 30 metų darbo kinematografe, prieš keletą metų pradėjo dirbti profesore ir dėstyti filmavimo teoriją, praktiką ir meną Sheridan kolegijoje Toronte.  Ritai dėstymas teikia didžiausią pasitenkinimą – tai proga dalintis su jaunais žmonėmis visu tuo, ką per 30 su viršum metų esi žmogus profesiniai sukaupęs.  Tai duoda jos pamiltai profesijai tęstinumą – naujai ateinantys užima pasitraukiančių vietas.  Ji taip pat pripažįsta, kad dabar jau ji turi ką pasakyti savo studentams – anksčiau dar nesijautė turinti pakankamai gyvenimo patirties bei praktikos, ką nors prasmingo perduoti studentams.

Šiuo metu Rita tęsia savo studijas York universitete Toronte “Fine Art” srityje siekdama magistrės laipsnio.  Per eilę metų ji patyrė išskirtinius iššūkius filmavimo darbe vien dėl to, kad ji – moteris.  Ji pradėjo klausinėti save, kokią įtaką filmui  turi tai, kad ji yra moteris filmuotoja, pagrinde “vyrų kinemotografų pasaulyje”?  Ji pradėjo studijuoti, kokią įtaką filmavimui ir filmų žiūrovams turi moteris kinematografė?

–Ar jau daugiau nebefilmuoja?

–Nors dabar duoną užsidirba profesoriaudama, bet visvien rankų nėra nuleidusi kaip kinematografė ir fotografė.  Laisvu laiku bei pripuolamai dar vis suka filmus.  Šiuo metu Rita dirba prie dviejų projektų: suka filmą apie lenkų psichologą, II Pasaulinio karo pabėgėlį, kurio tiesioginių pastangų dėka1980-90 metais iškilo visa eilė naujų menininkų.  Antras filmas, kurį Rita filmuoja, vadinasi Sisters in Arms – tai studija moterų, kurios kariauja Afganistane.

Rita priklauso “Canadian Society of Cinematographers”.  Ji yra dėsčiusi filmavimą Toronto, Montrealio ir Buenos Aires universitetuose.  Šiuo metu ji dėsto “Advanced ATVS programme, Toronto Sheridan College” ir užsiima fotografavimu.

–Rita, ačiū už pokalbį.  Bus malonu patirti tavo darbą,  pamatyti tavo meninį indėlį į ateinančią vasarą Toronte vyksiančią IX Išeivijos lietuvių dainų šventę!

(nuotraukoje Zoe Dirse)