Gabija Petrauskienė, “DRAUGAS” – 2009/10/27
2007 metais IX Dainų šventės Toronto mieste meno vadovė – Dalia Skrinskaitė-Viskontienė kvietė visus, valdančius plunksną, sudalyvauti IX Dainų šventės žodžio/poezijos konkurse. Žodžio kūryba ir buvo pirmoji tos šventės muzikinės programos paruošiamoji dalis. Turint žodžius, atsiras ir jiems pritaikyta muzika – pasaulį išvys naujai sukurtos dainos. Tarp konkurso laimėtojų matome Nijolę Puranaitę-Benotienę iš Toronto, Kanados, Vida Bučmienę iš Cleveland, JAV, taip pat Anatolijų Kairį ir Viktorą Jakimavičių.
A. Kairys savo kūryboje išgyvena skaudžius Lietuvos partizanų kovų laikus, tėvynės ilgesį. V. Jakimavičius iš Lietuvos savo eilėraštyje „Partizano Mirtis“ primena nenuginčijamą ir skaudžią mūsų istorijos raidą: „Juodas nerimas sklando po šalį. Kur beeisi, sustoti – baisu…Kraupūs šūviai vis aidi už miško. Žūsta broliai – Tėvynės vaikai….Nuo beblėstančios saulės sutviska tuščio – išvežto – kaimo langai…..Nebaisu mums numirt už tėvynę, kad tik būtų laisva ir gyva! Priešo kulkos susminga krūtinėn, partizano nusvyra galva.” A. Kairys savo eilėraštyje „Tėvynė“ išsako labai asmeninį jos pasiilgimą: „Pravėręs langą aš regiu tave, Atidarau duris – tu čia…Ne aš tavęs, o tu manęs eini ieškoti dieną ir nakčia…Esu tavy, tavęs malonėje, Tave aš valgau ir tave geriu.”
Eilėraštyje „Pavasaris“, V. Jakimavičius išsako savo jautrumą gamtai ir dažnai lietuviuose pastebimą didžiulę meilę jai bei ryšį su žeme: „Paklausyk, jau pavasaris eina, apsikaišęs bijūnų žiedais. Ir jo dainą, tą nuostabią dainą, ošia medžiai pabudę rytais…Pažiūrėk, upeliai jau alda, jau žolė žibiriuoja rasa: savo amžiną žaliają maldą vėliai gieda žemelė visa.”
Laura Lapinskiene iš JAV savo poemoje „Dalinkimės Namais“, taikytoje vaikučiams, taip pat įvairiausių gyvuliukų balsais išsako pagarbos reikalingumą mūsų žemiškiems namams, kuriuose turime visi gyventi kartu – dalintis namais: „Gyvenu aš su jumis, miegame po žvaigždėmis. Būkime visi draugais, ir dalinkimės namais…”
Nijolė Puranaitė-Benotienė iš Toronto eilėraštyje „Į Lietuvą, į dvasinę tėvynę“ lyg šiandieninis kvieslys kviečia visus: seniai išvykusius, įvairias kartas, gimusias įvairiose pasaulio šalyse, naujai iš Lietuvos išvykstančius į nepažįstamus kraštus – nepamiršti, kad visi esame Lietuvos vaikai ir giliai savo širdyse mes visuomet nešiosimės jos dalelę:
Į Lietuvą, į dvasinę tėvynę,
Aš dainos tiltu vėlei sugrįžtu.
Į Lietuvą, į dvasinę tėvynę,
Širdies dalelę dainoje nešu.
Daina ramino tėviškę palikus,
Kai tamsią naktį gaubė nežinia.
Daina paguodė širdį ir paliko,
Tevynės laisvės ir vilties žvaigžde.
Daina lydėjo mūsų suėjimus,
Stovyklose skambėjo ji vaikų balsais.
Daina sukūrėm mes pasaulį kitą
Toli nuo Tėviškės, bet taip arti širdies.
Daina lyg tiltu grįžtam į tėvynę,
Prie dainų aukuro, prie amžinos versmės.
Daina širdies geluonį nuraminę,
Per amžius liekam Lietuvos vaikais * * * *
Ne visuomet pasiseka iš žodžių sukurti dainą. Kad nauja daina išvystų pasaulio šviesą – reikalinga ypatinga žodžių ir muzikos dermė, kuri būtų tinkama ir atlikti.
Po metų darbo gimė 6 naujos originalios dainos, kurios pirmą kartą bus sudainuotos IX Dainų šventėje Toronto mieste. Žodžių kūrėjai: Nijolė Benotienė (Toronto, Kanada), Vida Bučmienė (Cleveland, JAV), Kęstutis Daugirdas (Čikaga, JAV); muzikos kūrėjai: Leonidas Abarius (Lietuva), Rita Kliorienė, Rimas Biliūnas, Saulius Kliorys, Kęstutis Daugirdas (visi iš JAV).
Tai žmonės, plačiai išsisklaidę po platųjį pasaulį. Ką jie turi bendro? Tai ypatingai kūrybingi žmonės, kurie savo žodžio bei muzikos kūriniais praturtins išeivijos lietuvių dainų lobyną. Žemiau pristatau ištraukas iš jų sukurtų dainų.
Vida Bučmienė labai įdomiai gvildena paties žodžio „Lietuva” reikšmę jaunimui ir jo brandinimą. Savo kūrinye „Buvo žodis Lietuva“ ji seka tą žodį nuo pat kūdikio lopšio, per jaunuolio brendimo laikotarpį iki pilno supratimo ir vėl primena, kad žodis „Lietuva” turi būti įskiepytas dar lopšyje:
Dar vaikystės aušroje,
buvo žodis LIETUVA…
Sakė tėtis ir mama,
kad už marių, tolima
žydi žemė mums sava.
Ji vadinas – LIETUVA…
Vida poemą baigią pastraipa:
Mūsų žemė Lietuva
Mano sieloje gyva.
Neužges jau niekada
Meilė mano širdyje
Man lopšely įžiebta
Švento žodžio LIETUVA.
Čikagietis Kęstutis Daugirdas kurinyje „Saulė dovanojo“ kviečia žengti į šviesią ateitį, džiaugtis ir branginti draugystę:
Gatvės raitytos kryžiavos priešaky.
Kiekviena kryptis lyg klaida.
Ištiesei man ranką, rytojun kviesdama,
Ir pilkame pasaulyje pasklido spalva!
Saulė dovanojo man tave.
Vėjelis atnešė mus čia.
Skambiausia daina neatstos,
Neatstos draugystės mūs brangios.
Torontietė Nijolė Puranaitė-Benotienė savo kūryboje taip pat išgyvena ilgesį Lietuvai, bet kartu ir džiaugiasi galimybe būti lietuviu(e) bet kuriame pasaulio krašte. Ji dalijasi stipriu tarpusavio ryšiu per lietuviškos dvasios pajutimą su plačia lietuviška šeima. Kūrinyje „Dainuokim pasauliui“ ji rašo:
Visi, kai sueinam į būrį didžiausią,
širdy spurda laimė, veide – šypsena….
Dainuokime žemei, dainuokime saulei,
dainuokim tėvynei ir likim drauge.
Kitame kurinyje „Dainos sparnais“ ji susieja gamtos kvietimą kelti žmogaus sielą į aukštumas per muziką ir vėl atkartoja asmeninį ryšį su Lietuva, nors ir iš svetur:
Pakelk mane dainos sparnais lyg debesų,
Leisk man pasveikint ryto saulę,
Kuri užmigdžius Lietuvos laukus,
Į mus atgręžia savo veidą…
Pakelk mane dainos sparnais lyg debesų,
Leisk man skambėti prosenių daina,
Užgimusia mažam vaikelio lopšyje,
Ir tebeskambančia mūsų vaikų, anūkų širdyse…
O savo kūrinyje „Nebuvo tai žemė“ skirtame išeiviui, Nijolė jautriai išsako išėjusio iš savo tėvynės dalią:
Nuo Nemuno kranto į tolimą žemę,
Atklydęs meldeis, kad tai būt laikinai.
Paklusęs likimui radai čia tėvynę,
Sustojai trumpam, o likai amžinai.
Tačiau autorė tam likimui neleidžia pasiduoti, bet skatina pripažinti ir kitą likimą, kurį kiekvienam iš mūsų nusako mūsų prigimta lietuviška kilmė:
Čia gimė vaikai, čia lietuvišką žodį,
Kaip antspaudą dėjai širdin kiekvienon.
Supratęs – išnyksim be meilės tėvynei,
Be meilės jos kalbai ir dainai tautos.
Pasaulio platybių vargus nugalėjęs,
Neleidai užmiršti gimtosios kalbos,
Suprantam dabar, kai daina susilieja,
Nebuvo tai žemė, tai buvo žmogus. * * *
Šios dainos skirtos bendram, suaugusių, jaunimo bei vaikų chorams. Patys dainų kūrėjai priklauso jaunimo, suaugusių bei vyresnio amžiaus grupėms – choristams, kuriems tenka didžiulė garbė ir atsakomybė teisingai interpertuoti ir žiurovams perduoti kūrėjų norus bei jausmus. Teatlieka šie žodžiai kvieslio vaidmenį ir pakursto susidomėjimą dalyvauti artėjančioje šventėje.
Tad kas jungia visus šiuos kūrybingus žmones? Ogi gilus supratimas, kas jie yra, iš kur yra kilę ir nuoširdi meilė Lietuvai. Štai ką mums sako jų žodžiai – šaukliai į šventę. O pačias dainas teks patiems išgirsti į pačią šventę.
