Site name

Nomeda Lukoševičienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2009/12/08

Yra toks puikus lietuviškas žodis „kirba“. Taigi, mintis suburti Seattle‘o lietuvių chorą jau seniai kirbėjo norinčių dainuoti mintyse. Bet kaip ir kiekvienam rimtam žingsniui, taip ir šiam, vis trūko kiek rimtesnės- nei individualūs norai- priežasties. Šių metų pavasarį, ėmus planuoti Roslyn lietuvių kapinaičių paminklų šventinimo iškilmes, pajutom, kad be dainos nebus šventė tokia, kokią norėtume ir patys pamatyti ir kitiems parodyti. Dainius Vaičekonis garsiai paskelbė:“Laikas. Buriamės.“ Nereikėjo to kartoti keletą kartų. Jau sekantį savaitgalį sklaidėm natomis primargintus lapus susėdę aplink Vaičekonių fortepijoną. Ir pradžia buvo labai įspūdinga mums patiems. Pasirodo, kad ne tik norim bet ir galim dainuoti. Pasirodo, pirma reikia suvaldyti savo emocijas, nes kai kurių dainų žodžiai taip smigo širdin, jog šalia stovinčio norėjosi paprašyti:“ Tu tik dainuok, jei aš nutilsiu. Ašaros tiesiog veržiasi iš akių“. Pasirodo, reikia ir namų darbus atlikti  prie savojo instrumento. Pasirodo ir repeticijas reikia pareigingai lankyti. Ir kai jau dainų žodžiai ir melodijos tvirtai „sugulė į vietą“, supratom- tai tik pirmas bet tvirtas choro žingsnis. O kad mus žingsniuojančius galėtų visi prisiminti, ėmėm svarstyti kaip gi noretume pasivadinti. Tai buvo labai linksmas ir nelengvas uždavinys. Praleidom ne vieną vakarą diskutuodami ir pagaliau, choro vadovas Dainius Vaičekonis paskelbė galutinį sprendimą –„Vakarai“.

Komplimentais ir paskatinančiais žodžiais apsvaigę grįžom iš Roslyn iškilmių. O toliau? Gal pasaulio lietuvių Dainų šventė 2010-ųjų liepą Toronto? O kodėl gi ne? Ir pildo mūsų chorvedys registravimo dokumentaciją ir Dainų šventės tinklapyje jau matom žinutę, jog iš Seattle‘o atvyksta mišrus choras „Vakarai“. Negali širdis nesuspurdėti.

Ir prasidėjo ruošimasis būsimai Dainų šventei.  Pagausėjusiam choristų būriui teko ieškoti didesnių patalpų repeticijoms. Prieglobstį radę vienoje bažnytėlėje ėmėm rimtai dirbti. Prie instrumento mums akomponuojanti Asta Vaičekonis yra lyg antrosios Dainiaus rankos.  Dirbam mažomis grupelėmis (balsais), o vėliau, susibėgę krūvon, jau kad „suplėšiam“, tai net patiems gražu paklausyti. Žinoma, griebėmės pradžioje himnų, kad iki vasaros mokėtume juos nepriekaištingai atlikti. Toliau- širdžiai artimos ir ausiai pažįstamos liaudiškos dainos. Susidorodami su tais natų ir žodžių vėriniais einame tolyn, prie sudėtingesnių ir naujoviškesnių dainų. Jau iškišame nosis iš natų puslapių ir viena akimi stebim Dainiaus rankų judesius, jau gaudomės dinamikos vingiuose, jau įsimename dainų posmus ir leidžiame (kur priklauso) akomponiatorei atlikti tik muzikinius intarpus be nepaskaičiuotų mūsų cyptelėjimų.

Seattle‘o lietuvių bendruomenė mažutė. Bet kokia ji šauni! Ir „Vakarai“ tik dar kartą tai įrodo. Planuokite nuostabią kelionę i Toronto sekančią vasarą. Laukite mūsų pasirodymų ir negailėkite aplodismentų. 2010-ųjų Dainų Šventėje mes dainuosime Jums ir Lietuvai.

(nuotrukoje Seattle‘o „Vakarai“)