Gabija Petrauskienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2009/12/15
2010 metų liepos mėnesio 1-4 dienomis atvyksime į Torontą, Kanadoje, dalyvauti IX išeivijos lietuvių Dainų šventėje. Ta proga sekmadienio popietę susirinksime į koncerto salę, Hershey Centre, Mississaugos mieste, netoli Toronto. Tenai, keletąi valandėlių paskęsime specialiai mums sukurtame garsų ir vaizdų pasaulyje. Kad galėtume visokeriopai išgyventi šį spektaklį, koncerto rengėjai, vadovaujant muzikos vadovei Daliai Viskontienei, deda dideles pastangas, kad visiškai būtų pajungti ne tik žiūrovų klausa, bet ir jausmai, ir regėjimas. Vaizdiniai kūriniai padės suprasti dainų žodžius bei išgyventi žodžių bei muzikos kūrinių perduodamas nuotaikas. Šį vaizdinį pasaulį sukurti sutiko torontietis architektas Jurgis Sederavičius su žmona Shirley, taip pat architekte, ir dviem dukterimis Audra ir Ilyssa. Paprašėme Jurgį pasidalinti savo mintimis apie kūrybą ir kas jį skatina nuo profesinio darbo atliekamą laiką skirti lietuviams.
–Jurgi, papasakok, kur gimei ir augai?
–Gimiau nerimo pilnais laikais, po Antrojo pasaulinio karo, lietuvių pabėgėlių stovykloje, Vokietijoje. Kai buvau 4 m. amžiaus, mano seima emigravo i Omaha, NE, (JAV). Ten ir užaugau.
–Kokius ryšius turėjai su lietuviais arba lietuvių bendruomeniniu gyvenimu?
–Savo vaikystę praleidau Omahos mieste. Ten buvo susikūrusi labai glaudi maža lietuvių bendruomenė. Gyvenome lietuviai toje pačioje kaimynystėje, ir gatvėse girdėjosi daugiausia lietuvių kalba. Kai pradėjau lankyti pirmą skyrių vietinėje amerikiečių mokykloje, nemokėjau nė žodžio angliškai. Mano brolis ir aš buvome vieninteliai “svetimtaučiai” toje mokykloje. Atsimenu, kad labai nenorėjau išsiskirti iš kitų. Nuo kitų vaikų slėpdavau iš namų pietums atsineštus sumuštinius, suteptus ant juodos ruginės lietuviškos duonos. Troškau valgyti sumuštinius lygiai taip kaip ir kiti vaikai – ant baltos, pūkinės “Wonderbread” duonos su tepamu Velveeta sūriu. Mano mama nepaisė mano prašymų. Vieną dieną vedėja ją iškvietė į mokyklą, mat styguodamas mokyklos auditorijoje stovintį pianiną styguotojas jame rado visą “kalną” juodos duonos sumuštinių! Pagaliau surado priežastį, kodėl mokyklos pianinas taip baisiai skambėjo! Būdamas vaikas niekaip nesupratau, kaip vedėjas atspėjo, kad tai buvo mano sumuštiniai. Tik džiaugiausi, kad nepažiūrėjo giliau į bibliotekos lentynas!
Tada niekas nesiūlė imigrantams specialių anglų kalbos pamokų kaip daroma dabar Toronte. Niekas nesiūlė jokios išmaldos – viską turėjai pasidaryti pats, savo paties pastangomis. Aiškiai žinojome, kad tai, ką pasieksime šiame pasaulyje, priklausys nuo mūsių pačių. Pagalbos iš šalies neieškojom. Kiek gavome paramos, jos susilaukėme iš kitų lietuvių imigrantų – taip siejosi mūsų draugystės ir “išsilaikymo” ryšiai. Mūsų kultūriniai ryšiai mums buvo gyvybiškai svarbūs.
–Kaip pradėjai vystyti savo polinkį į kūrybinį gyvenimą per architekturą?
–Nors būdamas jaunas to neįvertinau, dabar suprantu, kiek mane praturtino tai, kad augau lietuviškoje šeimoje su liuterone motina ir kataliku tėvu. Per juos gavau nepakartojamų įžvalgų į lietuvišką kultūrą. Tėvas buvo aktyvus Omahos lietuvių bendruomenės narys – dainavo chore, vaidino pastatymuose. Rašytojas Gasparas Velička, sukūręs daugelį vaidinimų, buvo artimas šeimos draugas ir mane nuo pat vaikystės, įtraukdavo vaidinti. Mūsų šeima, po vakarienės susėdusi prie stalo, ilgas valandas praleisdavo dainuodama lietuviškas liaudies dainas. Mama buvo altas, o tevas tenoras. Mes vaikai augdami daugiau ir daugiau įsijungėme į amerikietišką ir mažiau į lietuvišką gyvenimą. Mano tėvas vienintelis užsispyrusiai kovojo prieš “amerikonėjimą” – jis visuomet save laikė Amerikos svečiu ir visai tikejo, kad vieną dieną Lietuva atgaus savo nepriklausomybę. Deja, jis tos dienos nesulaukė – keletą metuųprieš tai mirė.
Baigęs gimnaziją išvažiavau studijoms į universitetą, ir mano ryšiai su lietuviais nutrūko. Baigęs universitetą apsivedžiau ten sutiktą architektūros studentę, ir abu visiškai įsijungėme į savo profesinį architektų gyvenimą. Tuojau po vedybų persikėlėme i Suomiją, kur atlikau savo kaip architekto stažuotę. Gyvenimas Suomijoje padarė manyje ypatingą įtaką – susikonsolidavo visi mokslai, ir gyvenimas įgavo prasmę. Suomija aukštai stovėjo architektūroje, ir tenai turėjau progą gilintis skandinavų projektuose. Visas gyvenimas apie tai ir sukosi.
–Kada pirmą kartą nuvykai į Lietuvą? Kokie įspūdžiai? Ar grįžai vėl?
–Žinojau, kad turiu giminių Lietuvoje, bet tai buvo žinios iš tolimos vaikystės. Gyvendamas Suomijoj sužinojau, kad Kaune yra mano dėdė ir pusseserė – atsitiktinai, abu architektai. Panorau užmegzti profesinius ryšius. Parašiau jiems iš Helsinki, ir pradėjom susirašinėjimą. Tai dar buvo Brežnevo laikai, ir Lietuva išgyveno sovietų priespaudą. Keletą kartų bandėme gauti vizą aplankyti Lietuvą, bet mūsų prašymai vis būdavo atmesti. Galų gale gavome eidimą aplankyti Rusijos Peterburgą ir Estijos Taliną. Tenai “slapta” ir susitikome su giminėmis, bet jautėme, kad buvom sekami. Galų gale 1973 m. pavyko gauti leidimą aplankyti Vilnių. Iš Helsinkio keliavome į Lietuvą traukiniu. Šis pirmas apsilankymas Lietuvoje ir suartino mus ne tik kaip gimines, bet pasidarėme ir draugai, ir kolegos iki šios dienos.
Esu Lietuvoje buvęs daugelį kartų su draugais bei su šeima – ten nuvežėm savo dukras kaip dovaną joms baigus gimnaziją, tuomet vėl apsilankėm kaip šeima per 2009 m. Dainų šventę ir 1000-mečio jubiliejų. Buvo nuostabu patirti, kad nors mūsų dvi kartos esame per 60 metų augę ir brendę visiškai skirtinguose pasauliuose – mus riša labai stiprūs kultūros/šeimos/giminystės ryšiai. Buvo nuostabu matyti, kiek daug kūrybos pasireiškė, ypač statyboje per tą trumpą nepriklausomybės laikotarpį. Atrodo, lyg nukritus priespaudos uždangai, staiga visi ieškojo būdų. kuo daugiau ir kuo laisviau pasireikšti. Visur aiškiai matyti, kaip puikiai reiškiasi ypatingi talentai ir kūryba!
–Kokie dabar Tavo ir Tavo šeimos ryšiai su lietuviais?
Iš Suomijos į Kanadą persikėlėme 1974 m., nes tuo metu architektams buvo geros galimybės Toronte gauti darbus. Toronte gyvenome keletą metų nesutikę lietuvių. Mano lietuviški ryšiai, be Omahoje likusios šeimos, buvo su giminėmis Kaune. Tada vieną dieną, mano žmona Shirley viename švietimo srities biuletenyje rado kvietimą prisijungti prie lietuvių choro Toronte. Vienintelė sąlyga – reikėjo šiek tiek mokėti lietuviškai. Mano lietuvių kalba per tiek metų buvo žymiai sušlubavusi, bet labai mėgau dainuoti ir jau buvau pasiilgęs ryšių su lietuviais. Taip atsiradau Vaclovo Verikaičio vadovaujamo vyrų choro “Aras” repeticijoje. Vaclovas silpna anglų kalba paklausė, ar esu pasimetęs ir ar gali man padėti? Taip įsijungiau į “Aro” chorą ir per labai trumpą laiką susiradau gerų artimų draugų – jų tarpe Joną Govėdą ir Miką Slapšį, kuris man duodavo trumpas lietuvių kalbos pamokėles. Vaclovui Verikaičiui mirus, Dalia Viskontienė pakvietė įsijungti į “Volungės” chorą, kuriame dainuoju iki šios dienos. “Volungei” ne kartą esu paruošęs sceninius apipavidalinimus įvairiems koncertams.
Mūsų 3 vaikai visi gimę Toronte. Nors mūsų namuose pagrindinė yra anglų kalba, visi vaikai lankė Maironio šeštadieninę lietuvių mokyklą, šoko “Gintaro” tautinių šokių ansamblyje, kaip skautai vasaromis stovyklavo “Romuvoje”. Per vaikus įsijungiau į tėvų komitetus, įvairių renginių pastatymus, inscenizavimus. Teko paruošti visą vaizdinę medžiagą prieš keletą metų Toronte vykusiai Vaikų šventei. Per šiuos darbus sudarėme naujas draugystes. Mūsų dvynukės dukros Audra ir Ilyssa jau baigė universitetus – studijavo meną, ir visa šeima šiuo metu dirbame prie IX Dainų šventės koncerto inscenizavimo. Tai tapo lyg ir mūsų šeimos pagrindiniu projektu.
–Kas skatina Tave kurti? Juk architektūra yra kūryba! Kas duoda įkvėpimo?
–Be mūsų įsijungimo į Toronto lietuvių bendruomeninį gyvenimą, mūsų gyvenimą veikė šeimos ir darbo rūpesčiai. Su žmona turime savo privačią architektų firma. Džiaugiamės, kad mūsų profesija yra tokia kūrybinga, ne tik projektų atžvilgiu, bet reikalauja kūrybingumo ir statyboje bei ryšiuose su žmonėmis. Visas mūsų darbas sukelia paskatinimą, nes jis nuolat reikalauja kūrybingos galvosenos.
Pasitenkiname, kai mūsų darbas pagerina žmonių būklę, ir žmonės tai pripažįsta. Bestudijuojant vienas architektūros profesorius mums sakė: “Daktarų klaidos yra palaidojamos, advokatų klaidos dingsta kalėjimuose, bet architektai savo klaidas tegali bandyt uždengti tik su augalais”. Taigi, mums ypatingai svarbu iš pirmo žingsnio tiksliai pataikyti. Mūsų kūriniai yra pastatai, realios formos, kurios lieka ant žemės ir pakeičia vaizdus.
Įkvėpimas nevienodai ateina – kartais jis greitai pasireiškia, kai dirbi prie projekto, o kartais trunka šiek tiek ilgiau. Pats manau, kad mano svarbiausias uždavinys yra per kūrybingumą rasti išeitis, kurios įkvepia žmogų ir veda aukštyn, virš kasdienybės. Tai man duoda didžiausią pasitenkinimą. Vienas garsus architektas sakė: “Išradingumas yra ieškojimo procesas, kurį veda kantrybė”.
–Ačiū, Jurgi, už pokalbį. Bus tikrai įdomu pamatyti tavo ir tavo šeimos kantraus, kūrybinio proceso rezultatus kuriant IX Dainų šventei Toronte garsų ir vaizdų pasaulį.
