Daina aš gyvenu

01/01/10

Nijolė Benotienė, “AMERIKOS LIETUVIS” – 2010/01/16

Chorinės muzikos sezonas, prasidėjęs rugsėjo mėnesį, mus visus džiugina maloniais rezultatais. Gal tie rezultatai nebūtų tokie mieli, jeigu nebūtų IX-osios išeivijos Dainų šventės Toronte. Ilgus metus veikiantys chorų kolektyvai, o ir naujai susibūrę ar atnaujinę kažkada pradėtą darbą ansambliai, užsiregistravo į šventę ir atsakingai ruošia dainų repertuarą. Ypač širdį glosto geros naujienos apie vaikų chorelius.

”Mūsų Indianapolio lituanistinės mokyklos vaikų choras “Aušra”- jaunutis, kaip ir pati mokykla, –rašo šio telkinio choro vadovė Dalia Mockienė. – Susibūrė jis tik šiemet (2009 m.), paraginus ir paskatinus mūsų direktorei Adrijai. Pradžioje galvojome tik apie vaikų chorą, bet mamytės ir tėveliai taip užsinorėjo dainuoti, kad teko ir juos chorelin suburti.Taigi turime 8 vaikučius vaikų chorelyje ir 10 daininkų – suaugusiųjų chore.”

Ruošdami spaudai straipsnelius su chorų vadovais bendraujame elektroniniais laiškais. Lapkričio mėnesį visų klausiau, kiek dalyvių jų kolektyvuose, kokios dainos buvo pirmosios, kurios yra sunkesnės?

“Vaikučiai tiesiog įsimylėję į “Drumbacėlę” (kaip jie vadina), mamos juos girdi dainuojant mašinoje ir namuose, na o suaugusius iš visų dainuotų dainų labiausiai sužavėjo “Aušros žvaigždė”, – mintimis dalijosi vadovė D.Mockienė iš Indianapolio (IN). ”Aš pradžiai pasirinkau lengvesnes dainas, (“Aušros žvaigždė”, “Didel galva”, “Viešpaties lelija”), paprasčiausiai norėdama išmokyti elemetarių chorinio dainavimo įgūdžių, nes didesnė dalis choristų neturi jokios dainavimo patirties, bet noras ir entuziazmas tiesiog šviečia jų veiduose ir mane uždega!! Pamažu “vesiu” savo daininninkus prie sudėtingesnių dainų – baigia D.Mockienė, kurios vadovaujamas vaikų choras “Aušra” ir suaugusieji – tai visai nauji kolektyvai, susibūrę Toronto Dainų šventei. O jeigu tokių švenčių nebūtų, jeigu visi nerastume laisvo laiko bendram tikslui, nebūtų nei dainuojančios išeivijos ateities, nei naujų mūsų pačių kompozitorių parašytų drubmacėlų, nei tokių šypseną veide paliekančių žodžių ar minčių.

Sužinoję, kaip ruošiasi į šventę Indianapolio jaunimas, grįžtame į savą kiemą Toronte – prie gražaus chorelio “Gintarėliai”. Kaip sekasi jiems, pasakojo vadovė Deimantė Grigutienė. “Kadangi šventėje dalyvaus dvi choro grupės, tiek su mažaisiais vaikais, tiek ir su jaunimėliu į priekį esame pažengę skirtingai, – sakė ji. – Su mažaisiais kiek sunkiau, nes jie tikrai dar labai nedidukai ir man kartkarčiais reikia tėvelių pagalbos. Jų supažindinimui su kūrinėliais vien fortepijono paprastai neužtenka. Čia jau reikia vaikus iš anksto paruošti naudojant įrašus ar kitus būdus. Užruks nemažai laiko kol, jų galvelėse savaime skambės muzika ir žodžiai, bet aš neabejoju, ateis laikas bus ir rezultatai. Taigi linksmiausiai iki šiol mums dainuojasi “Drum Drum…. Drumbacėlė…” Čia kazkas magiško, ko vaikai, beabejo, nesupranta, kas tas “Drum”, kas tas “Mice”, kas tas “Ace” ir t.t.”

”Antrasis kūrinėlis tai “Pasaka apie debesėlį”, kur vaikučius nustebino tas debesėlis, ir meškinas, ir avinas, ir visa kita. Kadangi esame tikrai nedidukai, gal reikės šiek tiek pavargti su “Buvo žodis Lietuva “. Na, bet kaip nors ir tai įveiksime”, – entuziastingai mintimis dalijosi D.Grigutienė. – O su gražiuoju jaunimėliu, sakyčiau, ir visai neblogai būtų. Pradėjome J.Govėdo kūrinį “I Am The Song”. Lyg jūra liejasi visas be išimties, pavergia jau nuo pat pirmutinės natos ir neleidžia nedainuoti.

Kūrinį “Daina aš Gyvenu ” jau irgi mokame, o su “Drum Drum…” (kompozitorė R.Kliorienė) tai kaip iš sutartinės, gali ir apgauti, kad tai ir yra sutartinė. Kažkas savito ir nepaprasto. Mums ši daina einasi kaip iš pypkės, tik tuos judesius dar reikės kiek pastudijuoti.”

Prieš keliolika metų čia chorelį įkūrusi bei iki šiol jam vadovaujanti Šv.Petro ir Povilo (NJ) lietuvių parapijos “Varpelio” vadovė Birutė Mockienė apgailestauja, kad choras sumažėjo, dabar beliko 13 dainininkų. Dalis choristų išaugo į jaunimą ir priklauso chorui ”Vėjas”, kuriam vadovauja taip pat ji. ”Taigi su mažaisiais jau gana smagiai traukiame “Mes ateitis”, “Pavasaris ir vaikai”, ” Viešpaties lelija” ir net “Viena šeima”. Pradėjau nuo Ritos Kliorienės dainų, – rašo Birutė Mockienė- nes jas galiu apibūdinti vienu žodžiu – SKAMBA. Ir to pakanka. Jau kuris laikas bandom įveikti “Buvo žodis”. Įdėjome daug darbo ir laiko, bet norimų rezultatų kol kas nėra – tai ritmas neįprastas, tai žodžiai lyg ir kitokie, lyg ir tie patys. Gal viena iš sunkesnių dainų yra “I am the song” (kompozitorius J.Govėdas). Kolkas dar jos “neištraukia” mano mažiukai, nes jie tik 7 – 10 metų amžiaus, bet kai pritaria vyresnieji, tada visai kitas reikalas. Lengvam prasidainavimui traukiam dainas, kurias dainuosim su publika, – smagiai, be dejonių, kaip ir kiekvienas chorvedys, apie savus rūpestėlius pasakojimą tęsia Birutė. – Su jaunimo kolektyvu “Vėjas” taip pat einam po truputį į priekį dainuodami “Esi dangau”,”Liaudies daina”,”Viešpaties lelija”, “Saulė dovanojo” ir kitas. Jie pirmą kartą dainuoja keturiais balsais, nors tai neįprasta ir sekasi gana sunkiai, bet pamažu judam į priekį. Chorą sudaro 6 išaugę dainininkai iš ”Varpelio”, 4 sugrįžę buvę choristai, o kiti 7 prisijungė būtent Dainų šventei. Man didžiausias džiaugsmas, kai vaikai grįžta ir nori dainuoti. Vadinasi, jiems širdutėse daigelis prigijo ir nenuvyto. Smagu, kad ir kiti nori prisijungti – daugiausiai atvykusieji iš Lietuvos. Kai kurie į repeticijas iš tolimų NewJersey valstijos rajonų važiuoja net po 1-1,5val., kai kurie iš NY – tai didelis įsipareigojimas. Norisi, kad tie savaitgaliai taip greitai nebėgtų ateinančios vasaros link”, – savo mintis baigė chorvedė Birutė Mockiene iš NJ.

Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos choras “Spindulėliai” (Columbia, MD) visai nedidelis, bet nežiūrint to, kad ir Kalėdinį repertuarą reikėjo paruošti, jie randa laiko “apčiupinėti” ir Dainų šventės dainas. Chorui vadovauja Vaida Meižienė, o jame dainuoja 8 vaikai. “Muzikai skiriama tik 30 minučių kas antra šeštadienį. Tai darome, ką galime, –pasakoja vadovė. – Vaikams patinka įvairūs sąskambiai, disonansai. Pamokas pradedame balso mankšta, dainavimo pratimais, vėliau imamės partijų”.

Jaunos, darbščios ir gabios vadovės, visos gimę, augę ir mokslus baigę Lietuvoje, dabar gyvenančios Amerikos ar Kanados valstybėse, tęsia daugiau kaip prieš 50 metų pradėtą išeivijos Dainų švenčių tradiciją. Kai prieš keletą metų atrodė, kad lietuvių daina nutils šioje Atlanto pusėje, ji prisikėlė R. Kliorienei kviečiant į 8-tąją tokią šventę “Atsiliepk daina”. O dabar D.Viskontienė tarsi mums visiems primena, kad “Daina aš gyvenu”, kad visi mes, Lietuvos vaikai, gyvenome ir gyvename daina, tautos istoriją rašėme dainomis ir toliau tai tęsiame. Dievo palaima, kad taip gražiai jungiasi ir čia gimę, ir neseniai iš Lietuvos atvykę žmonės bendram tikslui – lietuvybės išlaikymui.

(nuotraukoje New Jersey vaikų choras “Vejas”)