Site name

Dvi kartos kuria Dainų šventei scenovaizdžius

Gabija Petrauskienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2009/01/26

IX-toji Išeivijos lietuvių dainų šventė vyk šią vasarą, liepos mėnesio pirmąjį savaitgalį Toronto mieste, Kanadoje.  Šventė sutrauks netoli 1,000 choristų, kurie suvažiuos iš įvairių Šiaurės Amerikos miestų.  Taip pat atvyks chorai ir dainininkai iš Lietuvos, kitų Europos šalių, Australijos, ir kt.  Kas Šventę padarys atmintiną, šalia muzikos bus scenovaizdis. Tai kurs torontietis architektas Jurgis Sederavičius su savo dukromis – dvynėm Audra ir Ilyssa. Dvi Sederavičių šeimos kartos sudės savo kūrybinius talentus sukurdamos žiūrovams atmintinus šios šventės vaizdus.  Pakvietėme Audrą ir Ilyssa į pokalbį artimiau su jomis susipažinti ir patirti jaunosios kartos mintis jungiantis į šį lietuvių išeivijos gyvenime svarbų įvykį.

Kur gimėte ir augote? Ką dabar veikiate?

Ilyssa: Gimėme ir augome Toronte, Kanadoje.  Abi lankėme “Etobicoke School for the Arts”, kur turėjome galimybę išbandyti sugebėjimus kuriant scenografijas.  Meno mokslus toliau tęsėme York universitete, Toronte. Nors abi daug metų studijavome meną, tačiau karjeras vystome skirtingose srityse, ir menas dabar yra laisvalaikio užsiėmimas.  Aš baigiau bakalaurės laipsniu meną ir kinesiologiją.  Baigiau pedagogikos institute ir šiuo metu dirbu švietimo srityje.  Abi daugelį metų praleidome vystydamos gimnastiką.  Nors daugiau nebedalyvaujame gimnastikos varžybose, aktyviai reiškiamės gimnastikos klubuose kaip trenerės.  Jaučiame didelį pasitenkinimą dirbdamos su vaikais, dalinantis sportu, kuri labai mėgstame.               

Audra: Baigus York universitetą “Bachelor of Fine Arts” laipsniu, šiuo metu dirbu sporto administravime “Ontario Gymnastics” provincinėje organizacijoje.  Gimnastika buvo ir yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Šiuo metu dirbu trenere besiruošiantiems dalyvauti įvairiose gimnastikos varžybose.  Taip pat dirbu kaip teisėja, kai vyksta provincinio lygio varžybos.

Kaip esate įsijungusios į lietuvišką bendruomenę? Kaip išreiškiate savo lietuviškos kultūros paveldą? Ar tai jus traukia?

Audra:  Į lietuvių bendruomenę esame įsijungusios nuo vaikystės – nuo 7 m. amžiaus.  Lankėme Toronto šeštadieninę Maironio mokyklą.  Tačiau dalyvavimas skautų organizacijoje, skautų stovykloje “Romuvoje” ir tautinių šokių ansamblyje “Gintaras” labiausiai pasitarnavo mums pajusti, kad esame lietuvės ir  lietuviškos bendruomenės dalimi. Labiausiai įsimintinas mums  mūsų tėvelio indėlis kuriant scenai papuošimus per kasmetines Maironio mokyklos Kalėdų eglutes.  Kai šiek tiek paaugome, prisijungėme kartu prie jo ir pradėjome kartu kurti sceninius vaizdus. Per “Gintarą” labiausiai patyrėme, kad priklausome lietuvių bendruomenei, nes buvome kartu su bendraamžiais, aktyviai dalinomės savo kultūra per koncertus įvairiuose miestuose, įskaitant ir kelionę į Lietuvą.

Ilyssa: Atsimenu, kad dažnai jautėmės, jog nevisai pritampam prie lietuvių, bet lankymas Maironio mokyklos, dalyvavimas skautuose bei “Gintare”, padarė didelę įtaką mūsų gyvenime. Jų dėka, turime daug malonių prisiminimų.  Tai taip pat pasitarnavo pajusti artumą lietuvių ir įvertinti lietuvių kultūrą, kurią paveldėjome iš mūsų tėvelio.  Dabar esu dėkinga, kad turėjau proga visa tai patirti.  Šeštadieninėje mokykloje prisimenu dažnai dalyvaudavau pasirodymuose ir tai teikdavo džiaugsmo ir pasitenkinimo.  Visuomet didžiuodavausi, kad mano tėvelis buvo tas, kuris sukūrė nuostabius mūsų pasirodymams scenovaizdžius.

Vis dėlto turiu prisipažinti, kad mano angliškas paveldas vyrauja.  Jaučiuosi dalis įvairių ratų mano gyvenime, kurie nevisuomet susijungia, bet laikosi atskirai.  Mano lietuviškas paveldas yra vienas iš tokių ratų.  Kai buvome vaikai, skautavimas ir “Gintaro” tautiniai šokiai šiek tiek padėjo šiems gyvenimo ratams susijungti, ir pasijutau dalis lietuviškosios bendruomenės. Tačiau niekuomet nejutau, kad lietuviškasis ratas buvo integrali dalis mano gyvenimo taip, kaip gal tiems, kurie turi dideles, išplėštas šeimas ir stiprius ilgamečius ryšius Toronto lietuvių bendruomenėje.  Namie, daugiausia kalbame angliškai, nors stengiamės nepamiršti kalbėti ir lietuviškai.

Audra: Mūsų angliškoji pusė vyrauja.  Norėčiau geriau kalbėti lietuviškai, taąiau pripažįstu, kad tai nėra didelis trūkumas, jei nekalbu.  Man buvimas “lietuviu” labiau rišasi su šeima, o ne kalbos mokėjimu.  Mano vardas ir pavardė iš karto pasako, iš kur aš esu kilusi ir pasitarnauja kaip nuolatinis priminimas, kad esu lietuvė.  Dažnai dėl vardo atsiranda proga nelietuviams draugams, pažįstamiems aiškinti, iš kur esu kilusi. Jaučiu, kad dalyvavimas lietuviškuose renginiuose nėra toks svarbus lietuvybei kaip šeimos ryšiai, nors tai vistiek yra svarbi dalis mano gyvenimo, ir manau yra svarbu renginiuose dalyvauti.

Ar esat buvusios Lietuvoj? Ka reiškia Jums patirti “gyvą” Lietuva?      

Audra: Taip, esame Lietuvoj buve tris kartus.  Pirmąjį, kai tėvelis nuvežė aplankyti gimines, antrąjį – kai dalyvavome Šokių šventėje su “Gintaru”, ir paskutinį sykį, kai lankėmės Lietuvoj atšvęsti jos 1000-metį.  Vykome su šeima ir draugais.  Buvo tikrai malonu pasidalinti Lietuvą su mūsų anglais draugais.  Taip pat turiu labai malonius prisiminimus, kai dalyvavome Šokių šventėje Lietuvoj.

Ilyssa:  Tėvelis nuvežė pirmą kartą kaip mokslo užbaigimo dovaną.  Nors lankėmės tris kartus, tačiau vis trumpam.  Jaučiau, kad liko daug ko nematyto, nepatirto.  Lietuva padėjo mums suartinti ryšius su giminėmis, kurių anksčiau nepažinojome, o tai yra ypač svarbu mums ir mūsų tėveliui.

Kaip prisidedate prie artėjančios Dainų šventės Toronte?  Koks Jūsų asmeniškas vaidmuo? Kokia “viziją” kursite?

Ilyssa:  Talkinsime savo tėveliui.  Jis pagrindinis inscenizavimo vadovas šiai šventei.  Labai didžiuojamės jo darbu Maironio mokykloje Toronte.  Nuo gimnazijos laikų aš tėveliui talkinu šiame darbe, ir jis visuomet tariasi su mumis išbandydamas naujas mintis.  Pagrinde talkinsime jam.  Jis įvertina mūsų mintis, tai galime sakyti, kad tai bus mūsų šeimos projektas… Deja, viena mūsų šeimos narė, jauniausia sesuo Lina, negalės prisijungti.  Ji šiuo metu ruošia magistrą Leeds universitete ir negalės dalyvauti, nors esu tikra jinai labai mielai prisidėtų.  Man malonu vėl prisijungti prie lietuvių bendruomenės, su nekantrumu laukiu šventės, noriu pamatyti mūsų darbo vaisių.

Audra: Mūsų tėvelis yra architektas ir scenos projektuotojas šiai Dainų šventei.  Mes jam talkinsime savo idėomis ir darbu kuriant vaizdus. Mūsų tikslas taikliai interpretuoti ir atkurti Laimutės Kisilienės sampratą šiai šventei.  Tikimės sėkmingai pajungsime įvairias pajėgas, kurios efektingai atspindės mūsų lietuvišką tapatybę kuria visi mes dalinamės, bet taip pat atspindės ir mūsų, kaip Kanados lietuvių tapatybę.

Ar manote yra svarbu rengti šitokias šventes išeivijoje? Ar svarbiau dalyvauti jose, kai jos rengiamos Lietuvoje?

Audra: Man atrodo svarbu turėti abu.  Svarbu džiaugtis savo lietuviška tapatybe, kurią išreiškiame per šias šventes tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje.  Manau tai duoda progą pasidalinti šia tapatybe su kitais ir sujungti tradicijas su naujovėmis.

Ilyssa: Aš manau, yra puiku rengti tokias šventes.  Praeitos vasaros Lietuvos 1000-mečio atšventimas buvo tikrai atmintinas.  Turėjau progą pirmą kartą dalyvauti ne kaip šokėja, bet kaip šventės stebėtoja.  Nors pasiilgau galimybės šventėje šokti, buvo nuostabu sekti visą sventę būnant dalyvė/stebėtoja.  Tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, manau šventės padeda mums išlaikyti lietuvišką kultūrą, stiprinti bendruomeninius ryšius ir yra puikus būdas džiaugtis savo kultūriniu paveldu.

Nuoširdus ačiū Jums už šį puikų pokalbį.  Linkime jums sėkmės, kad tai, ką sukursite Jums duotų pasitenkinimą ir pasididžiavimą savo darbu.  Manome, kad tai sėkmingai atspindės tiek lietuvišką, tiek kanadietišką paveldą.  Tikimes, kad ši patirtis paskatins Jus ir toliau kūrybiškai reikštis lietuvių bendruomenėje ir ateityje.