Site name

Nijolė Benotienė, “AMERIKOS LIETUVIS”– 2010/03/01

Nežinau, kas pirmiausia atsirado kuriant šią šventę: jos pavadinimas „Daina aš gyvenu” ar šventės ženklas – emblema, kitaip dar vadinama logo. Bet pirma tai tikrai buvo vyriausioji renginio vadovė Dalia Viskontienė, kuri ir pradėjo visą 4 metų kelionę iki šios greitai artėjančios IX-osios išeivijos dainų šventės „Daina aš gyvenu” pagrindinio koncerto. Repertuaras jau seniai atrinktas, knygos atspausdintos, salėse vis garsiau skamba chorų repetuojamos dainos, šventės svetainė sužiba vis naujesnėmis dainininkų nuotraukomis, spaudoje gausėja straipsnių ir pranešimų apie būsimą neeilinį renginį. D. Viskontienė, pradėjusi ruošti šią šventę, didelį dėmesį skyrė jos scenarijui (autorė Laimutė Kisielienė). Pagrindinį dėmesį paliekant chorinių kūrinių atlikimui, nors kūrinius parenkant pagal teminę liniją, šventė turėtų būti ne tik dainų atlikimas, bet ir visas spektaklis, paremtas turtinga tautosaka. Ir tas spektaklis galės būt kuriamas, pratęsiamas ar suprantamas kiekvieno žmogaus individualiai. Štai šventės emblemoje (autorė Snaigė Šileikienė) – saulė. Viena jos pusė juoda, o kita – saulėta. Kodėl būtent saulė? Kiekvienas iš mūsų šventės emblemą tikriausiai aiškintume kitaip, bet galbūt labai panašiai: vieni iš mūsų su saule siunčiame gražiausias mintis Lietuvoje likusiems artimiesiems, kitiems šventės emblemoje pavaizduota saulė, užmigdžiusi Lietuvos žemę, skuba žadinti mus naujai dienai. D. Viskontienė joje mato lietuvybės simbolį: „Juk tai mūsų gyvenimėlis. Ne tik kad ateinam ir mirštam, atėjom į čia su saule išvežti iš baisių pavojų, mes tiek metų liekam „gyvi” lietuviai, nes vis suvažiuojam (mums tai yra gyvybinis dalykas), širdimis vėl prisiliečiam, pasistiprinam, suliepsnojam ir, pasisėmę tos šilumos, stiprybės, meilės (saulės), vėl iškeliaujam į savo tolimus namus po visą kontinentą”. Tas vienintelis gyvas saulės juostos ratas lyg jungiamoji simbolinė dalis tarp Lietuvos ir išeivijos aiškia linija jungs ir visas dainų šventės dalis. Lietuvių tautosakoje saulė – šviesos, šilumos ir gyvybės davėja. Lietuviai saulę mylėjo, gerbė, kalbėjo jai maldas, apie ją kūrė dainas, saulę vadino motule, motinėle.

Pirmoji šventinio koncerto dalis „Dainos sparnais leisk man pasveikint ryto saulę” prasideda rytu. Rytas – simbolis žmogaus gimimo, vaikystės, tautos istorijos pradžios, kuri mūsuose prasidėjo pagonybe. Štai ir sveikins mus visus susirinkusius į šią ypatingą šventę ne bet kas, o pats Krivių Krivaitis, kuris buvo laikomas vyriausiuoju dvasininku, žiniuoniu. Pagrindinis jo uždavinys – rūpintis, kad neužgestų amžinoji ugnis. Amžinoji ugnis būdavo aukuras, prie kurio per šventes buvo atliekamos visokios apeigos. Mūsų šventėje, neturint Lietuvos šimtamečio ąžuolyno, Krivių Krivaitis aukurą turės susikurti pačiame Hershey aikštės centre. Krivių Krivaitis buvo labai gerbiamas ir net laikomas šventu. Krivio vardas buvo kildinamas iš žodžio „krūva”, „ėjimas į krūvą”, t.y. į sueigą, kuri buvo šaukiama atnešant į kiekvienus namus krivūlę – specialiai išraitytą lazdą. Mes į Jūsų namus atnešti krivūlės ir apsilankyti pas visus tikriausiai nespėsime, nepulkite pagal lietuvišką vaišingumą ruošti vaišių, bet tikimės, kad laikraščiuose ir internetinėje svetainėje dedami skelbimai ir mūsų chorų vis garsiau skambančios dainos ir bus toji krivūlė, kviečianti visus į šią šventę. Per apeigas kriviai rengėsi ilgais baltais drabužiais, rankoje laikė valdžios simbolį – krivūlę, ant galvos turėjo ąžuolų lapų vainiką. Baltą spalvą lietuviai laikė šventa, susietą su žodžiu „šviesa”. Senojoje pasaulėžiūroje būti baltam, vadinasi, būti ramiam, gražiam, darniam. Vertindami garbingą tautos praeitį, mes, visi dalyviai, rengsimės lino spalvos rūbais, kurie buvo priimti ir patvirtinti pačio Krivaičio. Į šventę kartu su Krivaičiu atvyksta ir jį lydinčios vaidilutės (ką tie vyrai darytų be moterų, jau ir senovėje be jų negalėdavo tvarkytis…). Vaidilutės buvo jaunos skaisčios mergaitės – amžinosios ugnies saugotojos, kurios vilkėdavo ilgus baltus rūbus, o ant galvos dėdavo gėlių vainikus. Visi šie veikėjai ir pradės mūsų šventę. O kad tikrai pajustume gilią senovės istoriją ir nustotume kalbėję su šalia sėdinčiais draugais, reikia aiškaus ženklo. Krivaičio iškvietimu tuo ženklu bus pats perkūnas iš dangaus, kuris įžiebs aukuro ugnį. Ugnis lietuvių tautosakoje irgi turėjo ypatingą reikšmę, ji buvo tarpininkė tarp dievų ir žmonių, suvokiama kaip viską apvalanti, atnaujinanti ir šviečianti galia. „Tik ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė buvo ir bus suvokiamos kaip ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą.” (Vydūnas) Ne veltui senovėje lietuviai buvo vadinami ugnies garbintojais, o pačiame Vilniaus centre – Šventaragio slėnyje nuolatos degė Amžinoji ugnis. Ugnis skleidė ne tik šviesą ir šilumą, ji įkūnijo nenutrūkstamą šeimos ir giminės ryšį bei gyvybę. Bendruomenės Amžinoji ugnis jungė visą bendruomenę taip, kaip ir mes visi jungsimės į bendrą dainą prie apvalaus aukuro, degančio mūsų meile Lietuvai ir dainai.

Antroji koncerto dalis – diena „Man reik dainos, kaip žemei saulės” skamba gražiais jaunatviškais balsais, skelbdama vidurdienį arba jaunystę, vilnijančią žaliais rugių laukais. Viskas kaip tikrame gyvenime. Atrodo, tik išaušo rytas, o jau, žiūrėk, pamažu artėja vakaras. Šioji dalis pavadinta „Ten toli, už žvaigždės, vakaras tylus”. Ar čia turėtų būti liūdna? Tikrai ne, nes dabar galime džiaugtis atliktais darbais, užaugintais vaikais, anūkais. Saulė ruošiasi grįžti atgal į Lietuvą, o mes, ją išlydėdami, meldžiamės, kad mūsų tėvynės niekada neapgaubtų tamsi nelaisvės naktis. „Saulės simbolis man atrodo labai tinkamas,- sakė D. Viskontienė. – Saulė ateina iš Lietuvos, lyg primindama, kad esame lietuviai. O po visos šventės mes ją, kaip ir vienas kitą, išlydim „namo” vildamiesi, kad ji ir vėl „patekės”, kad ir mes dar daug kartų kur nors susitiksim ir vėl bus Šventė!” Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė, ji ir lieka šviesti saugoma vaidilučių, kai mes koncerto dalyje „Nakties užkalbėjimai” dainomis prisimename, dėl ko palikome tėvynę, dėl ko stengiamės išlaikyti neapčiuopiamą ir brangiausią turtą – lietuvybę. Per ugnį maldos žodžiai, prašymai, pageidavimai nueina dievams ir protėviams. D. Viskontienė paminėjo, kad šioje dalyje bus dainos, skambėjusios vaikystėje ir jaunystėje, su jomis užaugome, tai „…sentimentalūs prisiminimai, kuriuos kiekvienas atsinešam iš savo gyvenimo prisiminimų ir niekas iki galo jų paaiškinti nesugebės, nes ir dainas, ir visą temą suprasime bei pajusime tiek, kiek turime savo gyvenime patyrimų, prisiminimų”.

„Daina ir aš tas pats esu” – paskutinioji iškilmingo koncerto dalis, gausi naujai sukurtų šiai šventei džiaugsmingų kūrinių. Nakčiai pasibaigus ir vėl grįžtame į rytą, nauja viltim žvelgdami į ateinantį rytojų tikimės, kad Lietuvos daina skambės dar daug metų mūsų bendruomenėse, kad užtektinai turėsime gabių vadovų, kad ateities kartos džiaugsmingai kartos: „Mes ainiai Lietuvos!”.

(nuotraukoje D.Viskontienė su Toronto jaunimo choru repeticijų metu)