Site name

Danguolė Lelienė,  “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/03/02

2006 metais Čikagos VIII Dainų šventėje  pastebėjau jauną, didelių išraiškingų akių moterį, apsuptą būrio vaikučių ir bendraujančią su jais puikia lietuviška kalba. Ši liekna moteris puikiai valdė didelį  Dainų šventės  merginų chorą, diriguodama V.Miškinio „Alksnio dainelę“. Vėliau sužinojau, kad tai buvo  Deimantė Grigutienė, Lietuvoje baigusi Kauno Juozo Gruodžio muzikos konservatoriją, o po to  Lietuvos muzikos akademijoje įgijusi chorinio dirigavimo specialybę.Likimui lėmus, prieš 20 metų ji apsigyveno Kanadoje, su dabar žinomu verslininku  Alvydu Grigučiu  sukūrė šeimą, susilaukė keturių vaikučių – Povilo, Viltės, Dominyko ir Austės, kuriems augant nuolat  teikė jiems muzikos ir dainavimo pagrindus. Prieš 14 metų Deimantė  įsteigė “Lorne Park” mokyklą, kurioje be kitų mokymų  vadovauja kanadiečių vaikų chorui.

2001 metais iš lietuvių kilmės šeimų vaikučių Deimantė  subūrė „Gintarėlių“ chorą, kurio, kaip vėliau ji pati pasakys, „savi vaikučiai tapo  „Gintarėlių“ stiprybė. Nuo jų ir prasidėjo ši kelionė“.  Per devynis veiklos metus “Gintarėliai” daug  koncertavo įvairiuose Kanados lietuvių telkiniuose, kur visuomet buvo labai teigiamai įvertinti. Jau 2003 metais šis choras  dalyvavo Dainų ir šokių šventėje Lietuvoje, giedojo Kauno Archangelo Mykolo bažnyčioje bei Vilniaus Arkikatedroje.  Choras yra išleidęs  kompaktines plokšteles – „Pavasaris gimtinėje“, „Kalėdinės giesmės“, o 2009 metais išleido trečiąją – „Aš ir mano muzika“. Dabar jau po „Gintarėlių“ stogeliu glaudžiasi du chorai – mažųjų ir jaunimo.

„Gintarėliai“ pelnytai gali didžiuotis  pasiekimais Toronto „Kiwanis“ festivalyje, kur jau keturis metus iš eilės yra laimėję  pirmasias vietas  jaunimo iki 14 metų amžiaus grupėje. Tai puikus „Gintarėlių“ ir vadovės Deimantės Grigutienės pastangų įvertinimas.

Vieną antradienio popietę nutariau apsilankyti „Gintarėlius“ juos priglaudusioje svetingoje Anapilio sodyboje, susitikti su vadove, vaikučiais bei jų tėveliais. Kol Mažasis choras repetavo, vaikučių tėveliai kantriai jų laukė už durų. Mane pasitiko  tėveliai  Darius ir  Alicija Bansevičiai, kurie paklausti kokių tikslų vedini  taip aukojasi, paaiškino, kad pagrindinis  noras šeimose išlaikyti lietuviškumą ir pasidžiaugė, kad turi daug vienminčių.  Juk čia vaikučiai ugdomi pajausti muziką, išmokti dainas, jas dainuoti ant scenos ir būti įvertinti.

“Geras dalykas, kad bendrauja ne tik vaikai, pabendraujame ir mes – tėvai. Surandame  naujų  draugų.   Vaikų noras dainuoti ir mus priverčia  išeiti, o ne leisti vakarus prie televizoriaus. Aš ir  trys mano seserys  užaugome   Londone, Kanadoje. Turėjom nedidelę  lietuvišką  mokyklėlę, į kurią susirinkdavo apie 12 vaikučių.  Augant mums  labai trūko  lietuviško bendravimo. Todėl noriu, kad mano vaikai turėtų tai, ko aš neturėjau vaikystėje.  Stengiamės vaikus auginti lietuviška dvasia  – žiūrime lietuviškus filmukus, skaitome lietuviškas knygeles, stengiamės šeimose išlaikyti lietuviška dvasią tam, kad vaikučiai žinotų  ir suprastu savo kilmę”- savo įsitikinimais dalijosi  Astutės  ir Jokūbo mama, ponia Alicija.  Jos kalbai pritarė ir šalia besisukinėjantis  Algis Nevulis, kuris sakėsi, kad jo vaikučiai dar maži, bet rūpestingasis tėvelis jau dabar ieško galimybių juos prijungti prie “Gintarėlių”.

Pertraukos  tarp  mažųjų ir jaunimo chorų repeticijų metu pakalbinau  “Gintarėlių” vadovę  Deimantę  Grigutienę, prašydama pasidalinti  planais ir siekiais, džiaugsmais ir  gal būt sunkumais:

“Vienas iš pagrindinių mūsų planų – tinkamas pasiruošimas IX Lietuvių  Dainų šventei. Mūsų  mažųjų vaikučių  grupė yra per jauna šios Dainų  šventės repertuarui . Bet išeivijoje yra taip kaip yra – mes negalime pasirinkti to, ką gal būt galėtume pasirinkti Lietuvoje, t.y.  balsus ir amžiaus kategoriją. Tačiau iš to ką turiu – “nulipdysiu kažkokia formą”. 

(nuotraukoje vaikų choras Gintarėliai)