Site name

IX-osios Dainų šventės meno vadovę pakalbinus

Nijolė Benotienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/03/09

Rengiant 8-tąją dainų šventę “Atsiliepk daina”, kuri atnešė didžiausią sėkmę ir chorinės muzikos judėjimo atgimimą išeivijoje, vyriausia šventės vadovė Rita Kliorienė įvairių pokalbių metu ne kartą yra sakiusi, kad 8-osios šventės sėkmė buvo vienodai svarbi, kiek buvo svarbu rasti kitai šventei vadovą/ę.  Jeigu pradėtas darbas nėra tęsiamas, tai viskas, kas buvo įdėta nueina niekais. Aštuntajai šventei pasibaigus, visi žinojome, kad po 4 metų ir vėl visi galėsime išgyventi dainų šventės išeivijoje akimirkas, nes vyriausia meno vadove sutiko būti Dalia Skrinskaitė -Viskontienė. “Turėjo būti tęstinumas, – sako Dalia, – gal aš ir buvau ta viena išeitis, be to, žinojau, kad Toronte yra gabių bendraminčių, kurie jungsis ir padės. Taip pat bus praėję 20 metų nuo V. Verikaičio mirties ir 5 metai nuo J.Govėdo. Su vienu užaugau, su kitu artimai dirbau, tai gal ši šventė ir jiems.”

Dalia Viskontienė visą savo gyvenimą buvo mokytoja, chorvedė, vargonininkė, atlikėja ir puiki vadovė. Ji dirbo darbus, kurie reikalavo ne tik kažkada įgytų žinių, bet nuolatinio tobulėjimo. Nesuskaičiuojamos kelionės po įvairius pasaulio kraštus, įvairūs seminarai, paskaitos, kursai, muziejai, knygos, parodos, garsiausių Europos ir Šiaurės Amerikos teatrų, operų ir koncertų salės, viską Dalia yra aplankiusi, o kai kuriuos net po keliolika kartų. Ji negailėjo lešų puošdama savo sielą, lavindama meninį skonį, gilindama žinias, kurių nuolatos reikėjo jos mokiniams mokykloje, dainininkams chorų repeticijose, bei parapijos ar kitoje bendruomeninėje veikloje.

Visą šį laiką jos tamprus ryšys su Lietuva turtino ir plėtė chorinės muzikos lobyną, turtino Dalios gyvenimą įvairiomis asmeninėmis pažintimis su Lietuvos menininkais. Būdama vadovė- “verslininkė”, Dalia kiekvieną kartą atvykstant svečiams iš Lietuvos,  pasiteiraudavo, o ką mano žmonės iš to gaus? Ji žinojo, kad bet kokia pagalba, kai ir pabendravimas, padainavimas kartu, pasidalinimas minčių jau yra pastiprinimas ir pratęsimas mūsų išeivijos žmonių lietuviškumo.Vien tik ateiti ir pasiklausyti scenoje stovinčių negana, ji darė viską, kad ir mūsų dainininkai būtų įtraukti į tą bendrą dainą. Ir taip ta daina, Dalios gyvenime niekada nenutruko, ar ji buvo dainuojama silpnais vaikų balseliais, ar jaunimo balsais, ar suaugusių, ar junginyje kartu su svečiais, gal todėl neatsitiktinai ir jos parinktas dainų šventės pavadinimas – “Daina aš gyvenu”.

“Šventė tai ne mano, – sako Dalia, – nes didžiausias nuopelnas priklauso tiems, kurių nuotraukas esu čia pasidėjusi, kurie atsakė į kvietimą dainuoti, pasiryžo repetuoti, pasitiki manim, aukoja savo laiką ir negailės pinigų ir savęs rengtis į ilgoką kelionę! Jie, taip pat, ar tai Kansas City, Seattle, ar San Francisco, Punske, Vilniuj ar Australijoj (atvyksta 1 dainininkė!), “gyvena daina” ir trokšta išgyventi jos prasmę, meilę jai ir jungtis kartu su visais 1,200 kitais!  Jiems priklauso mano padėka, pagarba ir meilė!” – baigia Dalia. Paskaičius tokias mintis atrodo, kad Dalia sedi apsidėjusi choristų nuotraukomis, dėlioja jas, žiūrinėja ir visiems dėkodama laukia šventės, kuri vystosi savaime. 

Deja, vos tik pasibaigus 8-ajai dainų šventei, naujoji meno vadovė D.Viskontienė, lyg bijodama kad neužgęstų įsisiūbavęs dainos skambesys, tuoj ėmėsi organizuoti ir burti žmones ateinančios šventės komitetams. Kai visi kalbėjome ir džiaugėmės praėjusios šventės nuotaikomis, vartėme nuotraukų albumus, dalinomės įspūdžiais, ji jau dėliojo mintis, ką daryti toliau, kad daina skambėtų, kad būtų ne tik norinčių dainuoti, bet ir klausytis, kad į mūsų išeivijos istoriją būtų įtraukta ir tautos praeitis, papročiai, apeigos. Scenarijus (autorė L.Kisielienė) gavosi puikus, turtingas naujais kūriniais, dainomis dėl žiūrovų, vaizdiniais ir garsiniais efektais. Į šios šventės rengimą Dalia yra pakvietusi perš 100 įvairių sričių menininkų, savanorių, gabių ir darbščių žmonių. “Jeigu dirbi su kūrybingais žmonėmis, turi pasitikėti jais ir duoti laisvę kūrybai, negali nurodyti, ką jie turi daryti. O kad apsiėmiau šventės organizavimą, tai kas nors turi turėti drąsos atsistoti ar tai būtų vaidinimo ruošimas, ar dainos dainavimas, ar simfonijos atlikimas ir čia, žinoma,  yra baugu, nes nežinai, kaip viskas gausis, iki kol tas įvyks. Čia yra didelė rizika, nes esi atsakinga daugeliui žmonių ir dirbi su daugeliu žmonių”

Ir tada kyla kitas klausimas, kur tas gyvenimo variklis, paskatinęs imtis tokių pareigų, tokios atsakomybės, iš kur ta vizija Dainų šventės repetuarui, scenarijui, pavadinimui, emblemai, iš kur tas noras atiduoti tokią didelę savęs auką ir nepabūgti rizikos?  Dalia atsidūsta lyg būčiau uždavus sunkesnį darbą, nei pati Dainų šventė ir tęsia: “Esu iš skautiškos šeimos ir kaip tėvelis ir mama, neužmiršau, ką kadaise prisiekiau:  “Dievui, tėvynei ir artimui.” Skautavimas – pareiga ir tarnystė, augdama aš nežinojau, kad galima gyventi kitaip. Nebuvo klausimo, ar važiuosiu į stovyklą, ar eisiu į šeštadieninę mokyklą, buvo tokia tvarka ir ji liko visam gyvenimui”.

Tęsiant pokalbį toliau, Dalia neprisiima sau jokios garbės ar nuopelnų, viską atiduodama žmonėms, kurie buvo jos gyvenime svarbiausi žiburiai. Tai muzikos/pianino mokytoja Danutė Rautins, be kurios įtakos ji nebūtų studijavusi muzikos. “Ji man įdiegė tą meilę ir supratimą, kad ieškant grožio nėra galo”, – sako Dalia, – “augau gražioje aplinkoje, operos, koncertai, menas, paveikslai, viskas mūsų šeimoje tėvelių buvo vertinama ir kai tą mačiau nuo vaikystės, tą ir toliau norėjosi tęsti ir dalintis su kitais”.  O į klausimą, iš kur tas įvėpimas, tai – “gal ir būtų lengviau apsidėt veidrodžiais, pasidėt žvakių ir kaukt, bet tada nebūtų su kuo dalintis grožiu, ir čia kas mums, choro menininkams, yra svarbiausia – dalintis ir tą džiaugsmą kiekvieną kartą dovanoti vienas kitam! Tai čia ir yra tas variklis”.

Pasiteiravusi, kuo gi būtent ji dalinasi su kitais, kas tas džiaugsmas, ypač ketvirtą dešimtmetį pradėjusiame chore “Volungė” Dalia pasakojimu nupiešia repeticijos vaizdą: “kiekvieną penktadienį, pirmadienį ir sekmadienį susirenka pavargę, išsiblaškę, gyvenimo rūpesčių prispausti žmonės. Atsineša savo dainų knygas, pasiima paišelį, randa savo vietą ir pasodina pavargusį kūnelį.  Davus įsakymą, prasideda mankšta, “OO”, “AAA”, “obuolių skynimas”, trepsėjimas (dainavimo pratimai) ir t.t. ir matomai energija grįžta, akys sužiba ir niekas net nepastebi, kaip pusantros valandėlės jau nėra.  Paskelbus pertrauką, jau visi šypsodamiesi, atsigavę,  pasidalinę save su kitais, pagyvenę ir pajutę kažin ką gražaus, eina pasivaišinti.  Kiekvienoj repeticijoj, prieš akis matau tikrą transformaciją. Tai juk yra magiška! Ir po kiekvienos repeticijos sau sakau: esu laiminga, kad galiu būt dalis to!”

Dabar, kai jau iki šventės liko vos keli mėnesiai, matosi kiek daug darbo, širdies ir meilės ji yra įdėjusi į šio renginio kūrimą ir organizavimą. “Darbas vyksta pilnu tempu.  Mes jau skaičiuojam dienas. Traukinys juda ir vis greitėja. Turime chorų, vienetų nuo 6 dainininkų iki 87!  Šventėje stovėsime visi kartu ir būsime VIENAS DIDINGAS CHORAS! – baigia Dalia. Teisingai, kad būsime vienas didingas choras, į kurį kviečia Dalia Viskontienė – drąsi, kūrybinga, darbšti, muziką, meną ir žmones mylinti mūsų vyriausia vadovė. Skambės dainos, skambės nauji kūriniai, dainuos jaunimas ir vaikai, bus labai graži šventė, nes Dalia jos rengimui atiduoda visą savo širdį.  Šventę baigsime dainos žodžiais…”nebuvo tai žemė, tai buvo žmogus” skirtais pasidžiaugti visais mūsų drąsiais, kūrybingais ir darbščiais žmonėmis vedančiais ir rašančiais mūsų išeivijos istoriją.