Site name

Nijolė Benotienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/03/23

Žiemos olimpinių žaidynių atidarymas Vankuverio mieste buvo pradėtas indėnų genčių tradiciniais sveikinimais, džiaugsmingais šokiais, o stadiono viduryje iškilę keturi totemų stulpai, prie kurių senovėje buvo švenčiamos šventės, atliekamos apeigos, priminė svarbią indėnų genčių reikšmę mūsų krašto senovės istorijoje. Olimpinės žaidynės visuose kraštuose – tai ne vien tik sportinių aukštumų rezultatai, tai ir pasididžiavimas savo tauta, pasirodymas kitiems kas mes esame, kokios istorijos lopšyje esame išauginti.

Po keliu mėnesių Toronto mieste bus panašus renginys mūsų, lietuvių, išrivijoje –  tai IX Dainų šventė. Vankuveryje svečius ir sportininkus pasitiko indėnų genčių atstovai, mus Mississaugos Hershey centre pasitiks vaidilutės ir Krivių krivaitis.

Lietuvių senovės istorijoje Krivis  buvo laikomas vyriausiuoju dvasininku. Pagrindinis jo uždavinys, tai rūpinimasis, kad niekada neužgestų amžinoji ugnis. Krivių krivaitis buvo labai gerbiamas ir net laikomas šventu. Jo šventumas – tai bendravimas su padangių dievais, perkūnu, saule, ugnimi. Visų šių galių Kriviui reikės ir mūsų šventės metu, kad salės viduryje įsižiebtų didelis aukuras – bendruomeninis židinys, prie kurio per šventes buvo atliekamos apeigos. Jeigu Kanados indėnai visus pasitiko prie totemų stulpu, tai mūsų protėviai visus kviesdavo prie šventos aukuro ugnies, kuri buvo tarpininkė tarp dievų ir žmonių, suvokiama kaip viską apvalanti, atnaujinanti ir šviečianti galia.

Neturiu tikslo šiuo rašiniu toliau lyginti olimpiados ir mūsų šventės atidarymo, tik noriu sužadinti visų skaitytojų susidomėjimą šiuo mūsų lietuvių pasididžiavimą keliančiu renginiu. Kodėl pasididžiavimą? O todėl, kad dainų švenčių tradicijomis stebisi pasaulio menotyrininkai, tautosakininkai, mokslininkai, o 2003 m.  Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta šedevru, vertu įrašyti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Ir štai, mes išeiviai, palikdami tėvynę kartu pasiėmėm ne ką kitą, o tą didžiausią vertybę – tautos kultūrą, tradicijas, meną.

Krivių krivaitis, kurio vardas buvo kildinamas iš žodžio „krūva“, „ėjimas į krūvą“, t.y. į sueigą, jau dabar mus visus šaukia į šventę. Senovėje, kai Krivis neturėjo tokios technikos, nešiojamų telefonų ar kompiuterių kaip mes dabar, tai  Krivio pasiuntiniai, kviesdami į suėjimą, į kiekvienus namus atnešdavo krivulę- specialiai išraitytą lazdą. Mūsų šventės organizatoriai, atrodo, nespės apsilankyti kiekvienuose namuose su ta lazda, bet ir be lazdos, laikraščių, internetinės svetainės ir kitomis žiniasklaidos formomis, visi esame kviečiami prie to Dainų šventės aukuro, kuris paskutinį kartą Toronto mieste buvo prieš 32 metus.

Per apeigas kriviai rengėsi ilgais baltais drabužiais, rankoje laikė valdžios simbolį- krivulę, ant galvos turėjo ąžuolų lapų vainiką. Baltą spalvą lietuviai laikė šventa, susietą su žodžiu „šviesa“. Senojoje pasaulėžiūroje būti baltam reiškia būti ramiam, gražiam, darniam. Mes šventėje visi vilkėsime lino spalvos drabužius, o Krivį lydės vaidilutės – jaunos skaisčios mergaitės-amžinosios ugnies saugotojos. Atrodo, jau nuo senovės laikų lietuviai žinojo, kad svarbių vaidmenų, vien tik vyrams patikėti negalima, visada reikia, kad prie jų būtų ir moterys.

Ugnis aukuruose buvo dangaus ir žemės tarpininkė, ji buvo šventa, todėl ir šį kartą bus kreiptasi į Perkūną, kad jis atsiustų ugnį iš dangaus žaibo pagalba. Na, ir kaip ta ugnis iš dangaus Krivaičio paliepimu pasieks Hershey aikštės vidurį, ar tik nereikės gaisrininkų kviesti? Bet tam ir yra įdomu joje dalyvauti ir pasidžiaugti intensyviu 4 metų mūsų organizatorių ir menininkų darbu, mūsų senovės atkūrimu.

Visas scenarijus (autorė Laimutė Kisielienė)  – tai metų laikai, o metų laikai, tai žmogaus gyvenimas, o žmogaus gyvenimas, tai daina. Mes gyvi tol, kol skambės mūsų daina, kol pavasarį keis vasara, o vasarą ruduo, ir taip sukasi amžinas gyvybės ratas, šildomas saulės, drėkinamas lietaus, džiuginantis žemės gėrybėmis ir sotinantis mūsų širdis dainomis. Saule, mūsų šventės scenarijuje bus pagrindinė, viską jungianti “veikėja”. Šventės emblemoje – logo, (autorė Snaigė Šileikienė) viena jos pusė spinduliuojanti, kita – tamsi. Kiekvienas leiskit savoms mintims rasti atsakymą ar paaiškinimą, kodėl ji tokia, o mano vaizduotėje, kai ji tamsi čia, ji šviečia Lietuvai ir tik ji vienintelė dainos žodžiais “….aplankius Lietuvos laukus į mus atgręžia savo veidą”.

Pirmoji šventinio koncerto dalis: “Dainos sparnais leisk man pasveikint ryto saulę”.  Rytas – simbolis žmogaus gimimo, vaikystės, tautos  pradžios, o daina, kaip ir mes, išsiritusi iš Lietuvos lopšio lydi mus visais gyvenimo tarpsniais. Krivių krivaitis, tai mūsų praeities balsas,  mūsų istorijos ir dvasinio gyvenimo veikėjas.

Antroji koncerto dalis – diena – “Man reik dainos, kaip žemei saulės”  skamba gražiais jaunatviškais balsais, skelbdama vidurdienį arba jaunystę, vilnijančią žaliais rugių laukais, o saulės šiluma augina derlių, baltina drobes. Trečioji dalis pavadinta “Ten toli už žvaigždės, vakaras tylus” – saulelė, visą dieną lydėjusi mus mūsų darbuose, išeina pailsėti, grižta atgal i Lietuvą, o mes buriamės prie šventos aukuro ugnies,  kuri kaip ir saulė duoda šilumą, šviesą ir primena protėvių dvasios atminimą. Ten toli už žvaigždės ir visi mūsų išėję, ten amžinojo gyvenimo paslaptis.

Ketvirtoje koncerto dalyje “Nakties užkalbėjimai” dainomis prisimename dėl ko palikome tėvynę, dėl ko stengiamės išlaikyti neapčiuopiamą ir brangiausią turtą – kalbą.

“Daina ir aš, tas pats esu” – paskutinioji šventinio koncerto dalis. Viskas sudėta į dainą, o daina lydi žmogų visą gyvenimą, o žmogaus gyvenimas – tai saulės ratas, o saulės rato altorius žemėje – aukuras. Tik ugnis verčia mintis kreipti į dvasinę pusę, kai prie degančio žiburėlio kaupiamės maldai, apmąstymams ir viens kito artumui.  “Tai juk mūsų gyvenimėlis…ne tik kad ateinam ir mirštam..atėjom į čia su saule, meile išvežti iš baisių pavojų, mes liekam “gyvi” lietuviai, nes vis suvažiuojam (mums tas yra gyvybinis dalykas), širdyse vėl prisiliečiam, pasisitiprinam, suliepsnojam, ir pasisėmę tos šilumos, stiprybės, meilės (saulės), vėl iškeliaujam į savo tolimus namus po visą   kontinentą” – sako vyriausia vadovė Dalia Viskontienė – “Ir po visos šventės, mes ją – saulę – kaip ir viens kitą, išlydim “namo” tikėdamiesi, kad ji vėl patekės, kad dar kartą kur nors susitiksim, ir vėl bus šventė”.

Junkimės, burkimės prie švento aukuro ugnies, saugotos tiek tūkstančių metų mūsų tautos istorijos kloduose, sveikinkime Krivį su visa vaidilučių palyda ir išdainuokime visas dainas, kurias taip rūpestingai ruošia visi 1200 dainininkų. Dalyvaukime šventėje ir būkime dalis nemirštančio saulės rato ir išeivijoje skambančios dainos gaida.