Site name

Nuoširdus kreipimasis į “trečiabangius“ lietuvius muzikus žurnalo “Muzikos žinių“ 75-mečio proga ir būsimųjų JAV ir Kanados LB Dainų švenčių reikalu

Faustas Strolia, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/03/23

Perskaičius Renatos Šerelytės Draugo Kultūros priede straipsnį apie Draugo šimtmetį, daugelis josios gražiai išreikštų minčių apie šio dienraščio jubiliejų mane padrąsino pasinaudoti jomis ir kiek galima jas nukreipti ir pritaikyti Muzikos žinioms. Nors netiktų nė iš tolo lyginti 100 metų ėjusį dienraštį su žurnalu, kuris keletą metų pasirodydavo tik kartą per metus, nepaisant to, ir 75 metų ištesėjimas liudija brandžią sukaktį.  Didžiausias šiuometinis skirtumas, kad dienraštis ir šiuo metu pilnas gyvybės, turintis visą štabą redaktorių ir leidėjų tarybą, kai Muzikos žinios, leidžiamos Šiaurės Amerikos Lietuvių muzikos sąjungos, jos pirmininką ir sykiu buvusį paskutinį žurnalo redaktorių Faustą Strolią ištikus insultui (stroke),  rimtai reikalingos naujo redaktoriaus ir kad kas iš “trečiabangių“ lietuvių muzikų sutiktų pratęsti Šiaurės Amerikos Lietuvių muzikos sąjungos gyvybę.  Juk turime per kelis paskutinius dešimtmečius gausų būrį Šiaurės Amerikon atsikėlusių instrumentalistų ir vokalistų lietuvių, kurie ne-tik geri muzikai, bet kurių ir lietuvių kalba daug gyvesnė, negu daugelio mūsų, ilgiau čia pagyvenusių.  Jiems lengviau sektųsi redaguoti.  Jiems būtų ir natūralesnis muzikinio ryšio palaikymas su Tėvyne, kuris mums visiems labai svarbus išlaikyti.

1934 m. Muzikos žinias pradėjo leisti Lietuvių R. katalikų vargonininkų sąjunga.  Pradžioj leidinys buvo šapirografuotas.  Jei pagal Šerelytę prieš 100 metų Pensilvanijoje įkurtas Draugas buvo skirtas „mažaraščiams angliakasiams lavinti ir šviesti“, tai Muzikos žinios buvo skirtos daugeliu atvejų aukšto muzikinio išsilavinimo neturėjusiems „vargomistroms“.  Pati pirmoji redakcinė komisija iš Juozo Brazaičio, Antano Pociaus ir  Nikodemo Kulio siekė per šį leidinį kelti tarp  vargonininkų ir jų vadovaujamų chorų „dvasinę ir tautinę idėją ir jungti juos vienybėn“.  Redaktoriai ne visada buvo muzikai.  Tarp jų buvo ir vienas iš Draugo redaktorių – Ignas Sakalas, kitas – Marijos Gimimo parapijos Čikagoje vikaras ir tos parapijos lituanistinės mokyklos vedėjas – kanauninkas Vaclovas Zakarauskas.  Nors Draugo priedas Kultūra daug pasitarnavo ir muzikinės veiklos aprašymais, koncertų kritikomis, muzikų jubiliejais, suprantama, kad Muzikos žiniose ta veikla buvo mažiau išblaškyta, nes ji lengviau pasidavė sukaupiama žurnalo puslapiuose vietos ir laiko atžvilgiais.

Besiruošiant tarp gausybės Lietuvos vardo tūkstantmečio renginių Folkloro dienai ir ruošiant spaudai pasikalbėjimą su šios dienos  rengimo kūrybinės grupės vadove Vida Šatkauskiene, korespondentė Dalia Rastenienė straipsnį pavadino  “Prasmė kurti, prasmė išsaugoti“.  Ir mums, net nereikia aiškinti, kad nors malonu gražiai bujojančioj lietuviškoj muzikinėj veikloj dalyvauti, ja dalintis su savo klausytojais, bet reikia mums patiems pasirūpinti, kad pasiektus laimėjimus išsaugotumėm.  Pagal Šerelytę, idealizmas, pagarba sau, artimui ir tėvynei  ir darbštumas esančios vertybės, kurias visą šimtmetį skleidė ir propagavo  Draugas.  Šias vertybes brangino ir Muzikos žinių žurnalas, todėl ir žurnalo ”sukaktis Lietuvos vardo tūkstantmečio fone irgi atrodo gana oriai ir garbingai“, tik žurnalui reikia, kad kas sutiktų jo gyvybę pratęsti ir būtų jo redaktoriumi.

Žurnalas klestėjo, jo redaktoriais buvus Kaziui Skaisgiriui ir Stasiui Sližiui, o jo administratorium ir iždininku Antanui Giedraičiui, bet pirmajam ir trečiajam mirus ir antrajam atsisakius, užgriuvo per sunkus svoris pakelti tai vienam asmeniui.

Neseniai Vytautui Gutauskui sutikus perimti žurnalo administravimą ir piniginę atskaitomybę, daug kas iš karto palengvėjo. To paties Gutausko buvo ir mintis – per Amerikos lietuvį , per Aidą ir Tėviškės žiburius kreiptis į „trečiabangius“ lietuvius muzikus ir pakviesti juos tęsti „pirmabangių“ pradėtą žurnalo leidybą. Didelė dalis veikliųjų mūsų sąjungos muzikų pernai buvo gerokai užimti, nes intensyviai ruošė chorus dalyvauti  Vilniuj vykusioj Lietuvos vardo tūkstantmečio Dainų šventėje.  Gutausko paprašyti, jie žadėjo sugrįžę rimčiau paieškoti sprendimų muzikos žurnalo ir muzikų sąjungos ateičiai.  Šis straipsnis buvo rašytas ir Drauge atspausdintas  jiems kaip draugiškas priminimas.  Deja, sugrįžę, kiek jų pasiekiau, visi atsisakė.  Pagal ilgametį Lietuvių operos pirmininką Vytautą Radžių, lengviausia „veikla“ yra užsidaryti ir išsiskirstyti. 

Užsidaryti mums nevalia jau vien dėl susitarimo su JAV LB XVIII Taryba dėl JAV ir Kanados LB Dainų švenčių tęstinumo. Ji balsų dauguma parėmė rezoliuciją, pagal kurią JAV LB Taryba įpareigojo JAV LB Krašto valdybą įsteigti nuolatinį Dainų šventės rengimo komitetą (analogišką Lietuvių Tautinių šokių institutui, fs), susidedantį iš 3 JAV LB Krašto valdybos skirtų asmenų ir 2  mūsų – Šiaurės Amerikos Lietuvių muzikos sąjungos atstovų, jiems pavedant spręsti dainų švenčių organizavimo ir finansavimo reikalus ir tam reikalui pervedant šiam komitetui $50,000 į atskirą sąskaitą, kurią naudotų šis komitetas.   Kaip tuometinis sąjungos pirmininkas pasiūliau JAV LB pirmininkui Vytui Maciūnui šios sąjungos atstovus dr. Audrių Polikaitį ir Ritą Kliorienę kaip labiausiai šiuose darbuose patyrusius ir praeitoj šventėj ne tik savo sugebėjimus, bet ir tautinį-muzikinį pasišventimą parodžiusius kandidatus.

Iki malonaus pasimatymo šių metų IX-oj JAV ir Kanados LB Dainų šventėje Toronte, Kanadoje.  Tenai siūlau„trečiabangiams“ muzikams pasinaudoti šia proga ir sukviesti visus į susirinkimą, išsirinkti valdybą ir rasti, kas sutiktų rūpintis muzikinio žurnalo tęstinumu.