Site name

Irena Punkrienė ir Elena Namikienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/05/11

Laikas greitai bėga. Atrodo, kad neseniai pradėjom repetuoti, ir jau atėjo laikas “Volungės Dainų šventės chorui” atlikti dalį kūrinių iš IX Dainų šventės repertuaro Tėviškės žiburių spaudos popietės koncerte. Mudvi “country bumpkins” iš tolimos šiaurės vėl išsitraukėm iš spintų jau seniai dėvėtus juodus drabužius, na, o repertuarą, kurį pavyzdingai ruošėme nuo vasario mėnesio, mokėjome gan gerai. Penktadienį, dvi dienos prieš koncertą, buvo generalinė repeticija. Jau truputį pradėjome jaudintis, bet dirigenèių šypsena, anekdotai ir humoras išsklaidė visas mūsų abejones ir baimes. Muzika išjudina net ir seniausius choristus linguoti ir liūliuoti palei ritmą. Akompaniatorė prisidėjo prie smagios nuotaikos, tai visiems buvo smagu dainuoti su pianino akompanimentu.

Sekmadienį – Tėviškės žiburių koncertas!!! Sušilimas 2 v.p.p. Svarbiausia, prisiminėm, kad turime pasipuošti, bet nenaudoti kvepalų, nes stovėsime vieni arti kitų, o kai kurie alergiški kvepalams. Plaukų šukuosena irgi turėjo būti tvarkinga. O tų plaukų vis mažėja, bet vis galvojam, kaip èia juos greièiau užauginti iki koncerto, kad atrodytume “žmoniškai”.

Pasiėmėm batukus su visais įtaisais (orthotics), akinius, nuo galvos skaudėjimo vaistus ir, žinoma, gaidas. Pasidažėme žandelius, kad atrodytumėm sveikos ir kad akytės atrodytų išsimiegojusios. Svarbiausia, neužmiršome būti entuziastingos ir geroje nuotaikoje.

Tad pasipuošusios, išsidažiusios su visais prietaisais tikrai atrodėme 10 metų jaunesnės. Bet truputį jaudinomės. Tuoj į saliukę, ir vėl įvairi balso ir kūno mankšta, atkreipiant dėmesį į kvėpavimą ir prisimenant, kad viskas eina į plauèius, į nosį, o paskui… į lubas.

Atrodo, mudviem viskas veikia tvarkoj. Išrikiavo visus kur stovėti, parodė kaip užlipti ant scenos ir kaip nulipti. “So far so good!” Pradeda spausti kojas batai. Dar turime truputį laiko atsisėsti, kol neužlipom ant scenos. Pagaliau jau visi eina į sceną, ir mes iš paskos. Stovim. Širdelė plaka. Atbėgo jaunesnė choristė, traukia mane už rankos, kad sekčiau ją, nes stoviu ne vietoj. Siaubas! Gerai, kad kas nors rūpinasi!

Akustika prasta. Nesvarbu. Pasiruoškim ir sekim dirigentę, mūsų vadovę Dalią Viskontienę. Nenuvilkim jos pastangų. Visi atrodom kaip vienas. Gaidos prie šono. Duoda ženklą atsiversti gaidas, suskamba pianinas ir pradedam dainuoti Daina aš gyvenu. Ta daina išreiškia klausytojams mūsų tikslą ir norą, džiaugsmą ir dėkingumą, kad galime dalyvauti ir dainuoti. Daina yra mūsų gyvenimo labai svarbi dalis. Daina mūsų svajonė ir ilgesys. Muz. N. Benotienės žodžiai labai jautriai sminga mums į širdis, kurie gimė Lietuvoje ir daugelį metų “ilgėjausi tėvynės, gimtų namų… Daina sukūriau aš pasaulį kitą, savoj širdy toli nuo Lietuvos… jas dainuoja prigimtis mana”. Visos koncerto dainos susilaukė klausytojų dėmesio, entuziazmo, kai ir kartu teko padainuoti 3 daineles. Po koncerto buvo girdėti, kad visiems labai patiko, ir dainininkai labai gražiai dainavo. Irenos Punkrienės sūnus Edvardas buvo labai sujaudintas dainos Daina aš gyvenu. Sakė, kad net “šiurpuliai” ėjo per kūną ir kad labai norėtų vėl tą dainą išgirsti. Po koncerto rengėjų visi buvome pavaišinti kopūstais ir dešromis. Kur gausi tokią skanią vakarien? Tik pas lietuvius!

Pavalgiusios ir pabendravusios su pažįstamais važiavome atgal namo į Wasagą. Puikus vakaras. Kelias sausas. Vairavimas lengvas. Dangus pilnas žvaigždžių, taip kaip mūsų koncerto dainų žodžiuose ir jos švieèia dėl to, kad gali. Taip pat ir mes dainuojame dėl to, kad galime. Prisimename, kaip įeidamos į muzikos kambarį ar į sceną, už durų paliekame visus savo darbus, asmeninius vargus ir sunkumus. Įeiname lyg į kitą pasaulį. Pasaulis, kuris yra sukurtas muzikai ir dainai. Pasaulis, kuriame viešpatauja kompozicija ir jų kūrėjai; muzikai ir dirigentai; choristai ir gaidos, ir mankšta. Visokie pratimai ir dikcija, kad balsas būtų aiškesnis, stipresnis ir sodrus. Kalba dangaus šviesulys! Daina jungia sielą, mintis ir kūrybą. Dainų kompozicijos pilnos stebuklėlių, ir gaidos laksto ant takto, brūkšneliais išreikšdamos jausmus ir mintis, kurios sukreèia mus iki žemės dugno ir dangaus šviesos, tai – Viešpaties pasaulis.

Su kuriais bendravome, pajutome šeimynišką aplinką – vieną šeimą. Nejutome amžių skirtumo, tik nuoširdumą ir atidumą. Jauni atkreipė dėmesį ir padėjo vyresniems, o vyresnieji – jauniems.

Visi šypsojosi ir džiaugėsi būdami kartu dėl to paties tikslo, toj aplinkoj – Dievo dovanoj. Dar susitiksime birželio 19, kun. Augustino Simanavièiaus, OFM, išleistuvėse. “Dainos sparnais tėvynės žiburį nešuosi širdyje” į IX Dainų šventę, liepos 4.