Site name

Gabija Petrauskienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/05/26

IX Dainų šventės meno vadovė Dalia Viskontienė sudarė Dainų šventės koncerto komitetą kurį sudaro: Nijolė Benotienė, Rita Kliorienė, Saulius Kliorys, Birutė Mockienė, Darius Polikaitis.  Rita Kliorienė vadovavo 2006 m. Čikagoje vykusiai VIII Išeivijos lietuvių dainų šventei ir šios IX-tos šventės chorvedžių seminarui, kuris įvyko prieš metus Dainavos stovyklavietėje. Spausdiname pokalbį su Rita Klioriene, kuri dirba chorinės muzikos srityje jau 36 metus.

–Miela Rita, praėjo jau keleta metų po VIII-osios Dainu šventės, kurios muzikinei programai pati vadovavai.  Kas skatina nenuilsti ir jungtis į darbą ruošiant chorvedžius IX-ajai Dainų šventei Toronte?

–Gal geriausiai galiu šį klausimą atsakyti pacitavus ištrauką iš dainos, kuri bus dainuojama šioj šventėje.  Eiles parašė Nijolė Benotienė.  Man rodos, jos viską pasako:

Svajojau ir ilgėjausi tėvynės,
Gimtų namų ir motinos brangios.
Daina sukūriau aš pasaulį kitą
Savoj širdy, toli nuo Lietuvos.

Tėvynės dainos širdyje liks amžiams,
Nes jas dainuoja prigimtis mana.
Daina aš aplankau tėvynę brangią
ir skelbiu Lietuvą visiems daina.           

–Prieš kokius iššūkius stojasi šiandien lietuviškos chorinės muzikos vadovai?  Kaip tuos iššūkius galima įveikti?

 –Iš tikrųjų šiomis dienomis vadovauti chorui, ypač jaunimo ar vaikų, yra be galo sunku.  Tą sunkumą sudaro šio modernaus pasaulio ypatingas greitis, žmonių nepaprastas užimtumas, dalyvavimas daugelyje organizacijų ir turėjimas didelį skaičių užsiėmimų.  Paprasčiausia, visi visur tik nebespėja.  Man rodos ne vien Klyvlande, bet ir visur, tie patys vaikai dainuoja choruose, tie patys dalyvauja šokių kolektyvuose, sporte, ateitininkų ar akautų organizacijose, nekalbant apie jų įsipareigojimus savo mokyklose ir amerikiečių organizacijose.  Tiesiog kiekvienas vakaras yra užimtas kokiu nors užsiėmimu.

Kaip įveikti sunkumus?  Man rodos yra labai svarbu anksti pasėti sėklą.  Todėl be galo svarbų vaidmenį užima dainavimo mokymas lituanistinėse mokyklose, kaip ir vasaros stovyklose.  Jei galime sudominti ir uždegti jaunimą, kad jie pajustų, kaip yra smagu dainuoti kartu su kitais, dainuoti balsais, jei galim išmokynti daug dainų, kad suėjus visi galėtų jungtis į bendrą dainą, pajusti tą galią, kai visi kartu kažką atliekam, manau, kad jie ir užaugę turės aistrą dainai.

Taip pat manau, kad reikia kiek nors būti lanksčiam ir taikytis prie šių dienų gyvenimo stiliaus ir situacijų.  Reikia sudominti žmones, pastoviai organizuoti tokius renginius, kuriuose jie norėtų dalyvauti.  Kai tik choristai sužino, kad vyks kas nors labiau ypatingo, kad važiuos koncertuoti į kitą miestą, kad jungsis su kitu kolektyvu, tada atsiranda didesnis noras dalyvauti chore ir didesnis atsakomybės jausmas, kuris pasireiškia geresniame repeticijų lankomume.

–Esi sukurūsi muzika visai eilei giesmių bei dainų – kai kurias pirmą kartą išgirdome VIII-ojoje Dainų šventėje Čikagoje.  Tikimės išgirsti Tavo kūrinių ir X-oje Dainų šventėje Toronte.  Kas Tave įkvepia kurti muziką – kas pagauna vaizduotę/jausmus?  Ar melodija kyla iš žodžių ar įkvėpimas muzikai ateina iš kur kitur?

–Pirmiausia, savęs nelaikau kompozitore, nors gal tokia esu, nes kuriu!  Bet turiu prisipažinti, kad rašau, kai kas nors paprašo ar, kai yra reikalas – kai pvz. reikia dainos, kuria būtų galima užbaigti koncertą, kai reikia giesmės ypatingai sukakčiai paminėti, kai reikia teminės dainos Dainų šventei, tada sėdu ir parašau.  O kai pradedu, tada atsiranda ir noras, ir mūza, ir įdėjos.  Sykį pradėjus nebegaliu atsiplėšti, kol nebaigiu!  Bet todėl savo kūrybą vadinu “progine”. Man labiausiai gal patinka aranžuoti liaudies dainas ir “žaisti” dėliojant balsus.  Kai baigiu atrinkti tam tikrus sąskambius melodijai, tada pradedu “žaisti” su vidiniais balsais, kad niekam nereikėtų kartoti tos pačios gaidos, t.y. kad harmonija nebūtų sustingusi ant vienos gaidos, bet kad kiekviena partija gautųsi kuo įdomesnė ir smagesnė dainuoti.  Man šitaip kurti yra vienas malonumas!

Taip pat turiu prisipažinti, kur anksčiau kūriau iš reikalo, dabar pradėjau vertinti kūrybą daugiau kaip niekad, ir atsirado didelis noras rašyti giesmes.  Po truputį pradėjau kurti religinę muziką ir pajutau, kad man ta sritis lyg ir žinoma, greitai ateina muzikinės mintys, girdžiu gražius sąskambius.  Pagalvojus gal ir nereikėtų stebėtis, nes jau 30 metų esu vargonininkė.  Tenka mano atliekama muzika guosti susirinkusius skaudžiausią minutę atsisveikinant su artimaisiais, džiaugsmingai pasitikti ir palydėti jaunavedžius į naują gyvenimą, ramiu susikaupimu nuteikti susirinkusius sekmadienio Mišioms ir visoms kitoms šventėms, progoms, paminėjimams.  Pastoviai esu ir liudininkė, ir dalis visų jausmų, kuriuos prie altoriaus atsineša kiekvienas prie jo suklupęs.  Gal iš to ir kyla stiprus noras ar trauka į visus klausimus, skausmus  ar džiaugsmus atsakyti tinkama giesme, melodija, sąskambiais, kad viskas, kas širdy būtų aiškiausia išreikšta muzikos-giesmės kalba.  Ieškau tinkamų žodžių, eilių, posmų, maldų, kurių tekstams galėčiau kurti muziką.  Esu patenkinta ką iki šiol padariau, atsižvelgiant, kiek šalia kitų įsipareigojimų galiu skirti laiko, o ateity, tikuosi bus ir daugiau šios srities kūrinių.

–Daugelį metų pati dirbi kaip chorvedė.  Kokį pasitenkinimą Tau duoda šis darbas?

–Kiekvienas turim dalykų, kurie neša džiaugsmą.  Vienas mėgsta gėles sodinti, kitam patinka pyragus kepti.  Man didelį malonumą neša, kai visi pataikom sąskambį, ir jis nuskamba!  Iš choristų akių matau, kad visi pajutome tą patį džiaugsmą!  Daug dirbame prie dainų interpretavimo, kad vienodai atliktume dainas, dinamiką, kad tose pačiose vietose sulėtintume, pagreitintume ir t.t.  Yra didžiausias malonumas, kai po ilgo laiko pagaliau viskas sukrenta į vietą, kai sueina visi niuansai ir pasiseka dainą kartu įveikti.  Kolektyvinio nugalėjimo jausmas – pasakiškas.  Labai džiugina, kai choristas pasako, kad daina padėjo jam išbristi iš kokio nors gyvenimo sunkumo, iš ligos ar kt.  Ar kad atvyko į repeticiją pusiau gyvas po ilgos darbo dienos, bet repeticijoj pajuto sielos atgaivą.  Taip ir yra su dainomis – jos nuostabiai mus veikia, jos suveda žmonės, kurie kitaip nieko bendro neturėtų, jos padeda mums išmokti daug apie gyvenimą ir svarbiausia – jos praturtina mus ir mūsų pasaulį!

–Būti chorvede reikalaujama daugiau negu muzikos supratimo ar dirigavimo.  Tai labai sudetingas organizuotumo bei eiles kitu savybių reikalaujantis darbas.

–Gerai sakai, kad chorvedės darbas nėra tik muzika ar dirigavimas.  Ši specialybė aprėpia labai plačią sritį, nes šalia paties muzikavimo reikia taip pat būti stipriai vadovei ir organizatorei.  O norint sėkmingai vadovauti, turi vis į priekį galvoti, būti tas variklis, kuris pastoviai numato, kas turi būti atliekama, atrasti kas įvairius darbus galėtų atlikti ir tada prižiūrėti, kad tie darbai būtų laiku atlikti.  Darbų yra labai daug.  Išvardinsiu kelis: turi būt sekretorė – “wow”, kiek pastoviai rašau chorui laiškų, kad žinotų visą reikiamą informaciją, ką ir kada dainuojam, kur ir kada būti ir t.t.  Turi būti finansininkė – rūpintis, kad choras turėtų lėšų, be kurių veikla nepajuda iš vietos.  Esi atsakingas, kad visuomet už viską būtų atsiskaityta.  Reikia būti visuomenininke ir rūpintis, kad žmonės žinotų apie choro įvykius, išleistus įrašus, koncertus, reikia rašyti skelbimus, straipsnius, rūpintis fotografijomis, kuriose matytųsi dabartiniai choristai.  Reikia ryšį palaikyti su kitais chorais, rašyti sveikinimus minint jų svarbias sukaktis.  Turi būti ūkvedė – prižiūrėti, kad kambarys būtų paruoštas repeticijai.  Į repeticiją ateini pirma, išeini paskutinė.  Turi būti socialinių reikalų vedėja, užsakyti “pizzos” ir vyno, kad žmonės retkarčiais galėtų pasižmonėti, kad visi būtų laimingi.

Šalia ūkinių darbų, dar reikia būti šiokia tokia psichologe, žinoti, kada žmones suprasti ir užjausti, kada pagirti, kitus kartus pabarti ar išreikalauti, reikia mokėt visapusiškai bendrauti su žmonėmis.  Ir čia gal pats svarbiausias darbas.  Nes, jei nebus žmonių, nebus ir choro!  Nors mane gal labiausiai ir džiugina ši „asmeniška“ dalis chorvedės darbo.  Juk pirma esame žmonės, tik tada dainininkai, ar ne?

O todėl, kad yra tiek daug visokių darbų – muzikinių, organizacinių, ūkinių ir asmeninių – su kiekvienu darbu būna mažesnis ar didesnis pasisekimas, to darbo įveikimas, kurių kiekvienas iš eilės neša savo džiaugsmą ir pasitenkinimą.  Žinoma, visa tai pareikalauja lankstumo, supratimo, kantrybės, ištvermės ir juodo darbo.  Bet, kai žmonės eina kartu ir bando kažką daryti didesnio už save patį, tada tas darbas pasidaro reikšmingas, tada verta jį daryti.  Čia gal ir yra visa paslaptis, kodėl šį darbą dirbu 36 metus.  Dieve, duok ir toliau jėgų.

****
Ir tikrai – Dieve duok!  Išeivijos lietuvių kultūrinį-muzikinį pasaulį praturtina ir judina į priekį saujelė pasišventusių chorinės veiklos vadovų. Tokių kaip Faustas Strolia, Darius Polikaitis, Rita Kliorienė ir artėjančios IX Dainų šventės meno vadovė Dalia Viskontienė.  Kiek jie sujungė kūrybingų žmonių aplink save – poetų, kompozitorių, orkestrantų ir, svarbiausia – jaunimo, kaip Saulius Kliorys, Liudas Landsbergis, Kęstutis Daugirdas bei kitus.  O nugarkaulis tokių renginių kaip Dainų šventės – tai visa eileė chorvedžių, kurie, kad ir mažiausiose lietuviškose bendruomenėse buria draugėn į dainos vienetus bei chorelius įvairiausio amžiaus, patirties ir profesijų žmones, kad jie kartu pasiektų kažką  nepaprasto!  Tai duoda progą pakilti virš kasdienybės, išryškėti masinėje gyvenamo krašto pilkumoje ir, kaip Rita sako: “Daina sukurt pasaulį kitą”.  Dalyvaudami Toronte, Kanadoje liepos 2-4 d.d. IX Išeivijos lietuvių dainų šventėje, patirsime ir mes tą “pasaulį kitą” išgirsdami naujai sukurtas dainas kurioms Rita parašė muziką: Dainos sparnais, Viena šeima – viena tauta ir Mes ateitis – Rytojaus viltis.  Išgirsime ir devynias jos aranžuotas liaudies dainas: Saulutė tekėjo, Palankėj palankėj, Viešpaties lelija, Tūkstantis žingsnelių, Eisim broleliai namo, Stoviu aš parimus, Žemėj Lietuvos, Šlama šilko vėjas, Drum drum.

Laukiame visų!  Vėliausią informaciją gausite aplankydami tinklalapį: www.dainusvente.org