Arba, ką norėčiau pasakyti organizatoriams ir ypač vienam iš jų – Dariui Polikaičiui.
Neila Baumilienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/05/11
Manau, kad okupacijos metais lietuviams kelyje į Nepriklausomybę daina turėjo ne mažesnę įtaką negu pogrindyje platinta Katalikų kronika, laisvės simboliu tapęs krepšinis arba mūsų tėvų prisiminimai.Tuos penkiasdešimt metų žmonėms laisvu noru susiburti į didelę minią buvo vos kelios vietos ir progos: tai bažnytiniai atlaidai, Užgavėnės Rumšiškėse, saulės palydos ant Palangos tilto… Tačiau niekas negalėjo prilygti jausmui stovėti baigminių krepšinio rungtynių tarp “CSK” ir “Žalgirio” tribūnose arba per Dainų šventes Vingio ar Kalnų parkų estradose.
Tuo, kas esu šiandien, kokias vertybes įgijau, kokių tikslų siekiu, lėmė gyvenimiška patirtis. Tai, kad prisidėjau prie lituanistinės mokyklos sukūrimo, kad studijavau etnologiją, kad dalyvavau Atgimime buvo įtakota įvairių įspūdžių vaikystėje ir paauglystėje; jie ir formavo mano lietuviškąjį tapatumą.
Tų prisiminimų daug, štai keli iš jų: mano teta Julija Ūselytė, suluošinta Sibire, grįžo į Lietuvą, kad Dzūkijoje platintų Katalikų kroniką. Ne mažiau atmintin įsirėžė ir viešnagės pas gimines Vilniuje. Jie neužsiėmė pogrindine veikla, bet man duodavo klausytis muzikinių plokštelių, kurias gaudavo iš giminių Amerikoje. Vienoje jų skambėjo negirdėtos lietuviškos dainos, o viena tų dainų žadino nepažįstamus jausmus, kurie vėliau virto troškimu siekti laisvės. “Ieškojau tėviškės tamsioj nakty, it kapas: – Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva? Ar plaka dar skausme širdis sukepus, Ar tu gyva ar negyva? (…) – Aš čia – gyva, – po kojų tarė žemė, – Aš čia – gyva, – sūnau, ar nematai? – Aš čia – gyva, – palinkę ir sutemę, Atsiliepė dangaus skliautai…”
Man Atgimimas prasidėjo Dariaus Polikaičio daina Bernardo Brazdžionio žodžiais “Aš čia gyva”, girdėtoje iš tos užsienyje įrašytos plokštelės. Kas yra Bernardas Brazdžionis, sužinojau vėliau, kai jis pats atvyko į Lietuvą, į poezijos pavasarį. Kas yra trispalvė ir Romas Kalanta, sužinojau iš kaimynų mergaitės dienoraščio. Lietuvos himno žodžius išmokau iš mažų lapelių, platintų Vingio parke per 1988 liepos 9 mitingą. O patriotinius jausmus dar gerokai prieš Atgimimą jau žadino Darius Polikaitis ir jo dainos.
Kodėl mūsų šeima važiuoja į Toronto Dainų šventę? Mano vyras Giedrius labai mėgsta dainuoti, jis daug metų dainavo Kauno “Varpelio” berniukų chore. O aš laukiu nesulaukiu pakartoti tą jausmą, kurį galima patirti tik dainuojant kartu su visais didžiulėje minioje. Noriu atkartoti tą jausmą, kurį jaučiau stovėdama pačiame estrados centre Vingio parke 1988 m. liepos 9 dienos mitingo metu, kai buvo pirmą kartą po daugelio metų giedamas Lietuvos himnas. Labai tikiuosi, kad mūsų vaikai, kuriuos vežam į Dainų šventęToronte, patirs tą ypatingą jaudulį, pasiliekantį širdyje visam gyvenimui, ir jis toliau stiprins jų lietuvišką tapatybę.
Nuotraukoje A.Kazickienės lituanistinės mokyklos Long Island, NY, choras, vad. Ritos Klimavičienės (stovi trečia iš dešinės), Neila Baumilienė (stovi antra iš dešinės)
