Site name

Pokalbis su išeivijos lietuvių IX Dainų šventės scenarijaus bendraautore ir režisiere Laimute Kisieliene 

Sigina Katkauskaitė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/06/01

Laimutės Kisielienės vardas žinomas daugeliui, kas domisi Lietuvos kultūra, etnografiniu paveldu ir choreografija. Didelė dalis jos gyvenimo ir darbų susiję su šokiais – moksleivių ir suaugusiųjų šokių ir dainų šventės, scenarijai ir programos įvairiems etnokultūros renginiams, valandos, atiduotos naujo šokio kūrybai. Parengtas autorinis šokių rinkinys “Rytagonė”, spaudai ruošiamas antrasis – “Girnelės”. Daug laiko atiduodama pedagoginiamdarbui, patirties skleidimui Lietuvoje ir už jos ribų. Ji yra Latvijos moksleivių dainų šventės patarėja, šalies tautinių šokių konkurso “Pora už poros”, Kultūros ministerijos ir LKC naujų kūrinių įsigijimo, “Aukso paukštės” konkursų atrankos ir vertinimo komisijų dalyvė ir patarėja – ir tai tik dalis pareigų, kurioms tenka skirti laiko.

Netrumpas ir apdovanojimų sąrašas. Laimutei Kisielienei suteiktas Metų mokytojo vardas; už daugiašakę kultūrinę veiklą jai įteiktas Lietuvos valstybės karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus atminimo ženklas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis; Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos respublikos vyriausybės Garbės aukso ženklas “Už nuopelnus”. Laimutės Kisielienės noras kuo plačiau – šiapus ir anapus Atlanto – skleisti lietuvių liaudies kūrybos, jos įvairių formų – dainos ar šokio, vaizduojamojo meno ar papročių išraiškos grožį ir etinį turinį, kaip neišsemiamą gėrio, tautinio orumo ir gamtos pajautos versmę, ją šią vasarą atves ir į Torontą.

“Kai gavau Dalios Viskontienės ir Rasos Kurienės pasiūlymą dalyvauti Dainų šventės scenarijaus kūrime, buvau labai nustebinta. Mano specializacija ruošti Šokių dienas. Lietuvoje jau esu penkias padariusi. Bet Dainų šventė… Tiesa, prieš keletą metų rašiau scenarijų ir režisavau Kauno miesto šventę ‘Ąžuolais vainikuotas’, esu parašiusi ir scenarijų Lietuvių dienoms Toronte (gaila, bet jis nebuvo įgyvendintas), nemaža surežisuota ir koncertų. Taigi, nenorėdama nuvilti pasitikėjimo, sutikau. Buvo įdomu tai, kad sumanytojų kartelė buvo pakelta labai aukštai.

Jau seniai, nuo pat 1992 m. pažįstu p. Dalią, žinau jos reiklumą sau ir kitiems, siekį ne tik palaikyti lietuvybę išeivijoje, bet ir siekti meninės kokybės, ieškoti originalumo, pastangas išsiskirti savitumu margaspalvių kanadiečių tautų kontekste. Ir šį kartą sumanymas buvo nestandartinis… Taigi, pasiraitėm rankoves ir kibom į darbą. Daug ginčijomės, diskutavome, daug kur žiūrėjome į tuos pačius reikalus iš skirtingų vandenyno pusių, bet, atrodo, viskas susigulėjo ir SAULĖ nušvito. Scenarijus parašytas. Belieka jį įgyvendinti” – taip laiške IX išeivijos lietuvių dainų šventės ruošos komitetui savo mintis apie būsimą didelį ir nelengvą darbą rašė Laimutė Kisielienė.

Iki šventės liko keletas savaičių. Pagal Laimutės Kisielienės ir D. Viskontienės scenarijų (jį labai išsamiai ir vaizdingai aprašė Nijolė Benotienė (TŽ, 2010, nr.12) kuriamas scenovaizdis, geriausių sprendimų ieško apšvietėjai, vyksta dainininkų repeticijos. Laimutė Kisielienė dar kol kas Vilniuje, pavasaris pedagogei įtemptas darbymetis. Bet ji mielai sutiko elektroniniu paštu atsakyti į keletą klausimų apie būsimą šventę ir save.

SK: – Ką pagal jūsų sumanymą turėtų prisiminti ar atrasti šioje šventėje žiūrovas ir klausytojas, seniai gyvenantis išeivijoje ar jau gimęs toli nuo Lietuvos ar galbūt kitatautis šventės svečias?

Laimutė Kisielienė: – “Iš praeities žinome, kad lietuvybei kitame krašte išlaikyti yra būtina atkurti kad ir mažą Lietuvos dalelę, kad ir mažą kampelį, į kurį atėjęs išeivis galėtų pasijusti lyg esąs savame krašte, pagyventi senosios tėvynės jausmais ir nuotaikomis.” (Antanas Rinkūnas). Šie žodžiai geriausia išreiškia šventės ir scenarijaus suvokimą.

Siekėme, kad kiekvienas, atėjęs į šventę, ne tik turėtų progą susitikti su seniai nematytais draugais ir giminėmis (tam tikslui bus kitų renginių). Svarbu, kad tautietis, tapęs koncerto klausytoju ir dalyviu, pajustų pasididžiavimą savo tauta, senąja europine kultūra ir kalba, glaudžiu sąlyčiu su gamta ir jos reiškiniais.

Kitatautis – labiau pajustų lietuvių tautos dvasingumą ir pasaulėjautos ryšį tarp savosios ir lietuvių tautos, pagarbos ir savigarbos jausmą, saugantiems kultūrinį paveldą ir kalbą svetimoje žemėje.

SK: – Grįžkime į pačią pradžią. Jūsų gimimo vieta (Kazachstanas, Petropavlovskas) pasako jau labai daug… Kaip atsirado ta nedalijama ir užkrečianti kitus meilė liaudies muzikinei kūrybai – šokiui, dainai, apskritai liaudies menui? Iš kur gelminis jos pojūtis, noras šokio žingsniais išreikšti artimą gamtos ritmui Lietuvos žmogaus pasaulėjautą?

Laimutė Kisielienė: – Didžiausią įtaką mano pasaulėžiūrai turėjo mano tėvelis, antropologas, garsus keliautojas (1929 m. motociklu kartu su M. Šalčium išvyko į Indiją) – Antanas Poška. Užaugau nuostabiame pasaulyje, tarp daugybės knygų, klegant spausdinimo mašinėlės klapanams, su nuolatiniais svečiais iš viso pasaulio (tėvelis mokėjo 23 užsienio kalbas; tačiau nuolat domėjosi savo krašto etnologija, nuolat dalyvaudavo kraštotyros ekspedicijose,surašinėdavo piliakalnius, kūlgrindas, autentiškus kryžius ir smūtkelius, padavimus, pasakojimus ir kitą tautosaką. Savąjį – šokio kelią pasirinkau beveik atsitiktinai, nors šokti vaikystėje mėgau, kaip ir daugelis mergaičių. Baigusi mokyklą, buvau pasiruošusi šokti valstybiniame “Lietuvos” dainų ir šokių ansamblyje, bet man buvo pareikšta sąlyga: tremtinių dukra negalės gastrolių vykti už TSRS ribų… Tarsi raupsuota. Ambicingumą taip pat paveldėjau iš tėčio – jis už šį bruožą buvo ištremtas į Sibirą – ir atsisakiau. Taip įstojau mokytis į šokio pedagogiką Vilniaus pedagoginiame universitete, kuriame dabar jau pati dirbu dėstytoja.

SK: – Lietuvoje, Kanados ir kitiems išeivijos lietuviams jūs žinoma kaip liaudies šokių konsultantė, pedagogė, liaudies meno tradicijų puoselėtoja, švietėja. Galima rašyti dar daug pareigybių, titulų, apdovanojimų. Norisi pažinti jus iš kitos, mažiau matomos pusės, kai šventės pasibaigia…

Laimutė Kisielienė: – Nesu “amžinai šokanti”, kaip dažnas įsivaizduoja. Dainų švenčių, Šokių dienos ruoša –mano hobis, o ne darbas. Jau vadovavau penkioms Pasaulio dainų švenčių šokių dienoms. Bet tai laikinos pareigos. Jei Liaudies kultūros centras pasiūlo, o kolegos pritaria – tampu Šokių dienos meno vadove. Tuomet kuriu ir rašau scenarijų, renku bendraminčių grupelę, su kuriais norėsiu jį įgyvendinti. Susidarius grupei, vyksta grupinis kūrybinis darbas, kiekvienas baletmeisteris gali teikti savo pasiūlymus tol, kol viskas išsikristalizuoja, ir grupės, norinčios dalyvauti šventėje, tą repertuarą mokosi. Po to kuriami aikštės brėžiniai, daromi muzikiniai įrašai, repeticijų grafikai ir t.t. Dažniausiai tai trejų metų darbas. Bet ne pagrindinis.

Nuolat dirbu Vilniaus pedagoginiame universitete, esu Kultūros ir meno edukologijos instituto docentė, Meninio ugdymo katedros vedėja, šokio edukologijos specialybės dėstytoja, ruošianti būsimus šokio pedagogus. Asmeniniame gyvenime esu dviejų dukrų Jurgos ir Godos mama, ir Jorės (o greitai, kai Toronte vyks Dainų šventė) ir antro vaikaičio močiutė. Mėgstu gaminti, domiuosi liaudies medicina, užkietėjusi grybautoja ir uogautoja, gamtos mylėtoja. Turiu didelę aistrą keliauti, taip pat paveldėtą iš tėčio; visada pasiruošusi bet kuriomis sąlygomis. Mano draugai Kanadoje ir JAV stebisi, kiek daug esu jau mačiusi (kartais net ir daugiau nei jie) šioje vandenyno pusėje. O Europą išvažinėjau skersai ir išilgai. Pietinėje Azijos dalyje gyventa, Kaukazas taip pat aplankytas. Nebuvau Indijoj… Tai ir yra svajonė.

(Pokalbis vyko el. paštu)