Gabija Petrauskienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/06/29
Jei teko olimpinėse žaidynėse stebėti, kaip estafetės lenktynėse perduodama lazdelė sekančiam bėgikui, čiuožėjui, slidinėtojui – pritarsite, kad tai nuostabiai graži, vientisa visos komandos susiklijavimą liudijanti akimirka. Tai sukelia pačioje komandoje bei žiūrovų tarpe džiaugsmą bei pasididžiavimą ir liudija pasisekimą. Manau, taip pat pritarsite, kad kai lazdelė perduodama nesėkmingai – ji nepagaunama, nukrinta, ar nėra kam jos perduoti, komandą ir žiūrovus apima liūdesys, nes estafetės vientisumas nutrauktas, ir visa komanda sukompromituota. Tai liudija nepasisekimą. Šis palyginimas taikomas ir išeivijos lietuvių dainų šventėms, nes kas kartą stojame prie iššūkio – o kas bus toliau? Kam perduosim tą estefetės lazdelę – dainų šventės vyriausio/s meno vadovo/ės dirigento lazdelę, kad pradėtas darbas tęstusi tolyn, žadėtų ateitį?
Po keletos dešimtmečių pertraukos, atgaivinus Išeivijos lietuvių dainų švenčių tradiciją surengiant VIII-ąją Dainų šventę 2006 m. Čikagoje, nuaidėjus paskutiniams tos šventės didžiojo choro garsams į praeitį – salėje tyla. Visų mintyse – neatsakytas klausimas: o kas bus toliau? Ar tuo viskas ir baigsis, ir vėl lauksime keleto dešimtmečių, kol atsiras drąsus kvalifikuotas savanoris, kuris imsis to darbo? Ar bus kam perduoti dainų švenčių estafetės lazdelę? Jei nebūtų atsiradus, kam perduoti tos lazdelės, kad ruoštų IX-ąją šventę – liudytų, tam tikra prasme, VIII-osios šventės nesekmę. Tai, kas buvo atgaivinta, nugrimstų pamirštin. Nebūtų to akstino, apie kurį vėl toliau vystytųsi kūryba, darbas ir veikla.
Ir atsirado iš Toronto “Volungės” choro vadovė – Dalia Viskontienė, turinti profesinį pasirengimą ir drąsos, imtis to didžiulio darbo su viltimi ir tvirtu žvilgsniu ateitin. Ir taip buvo laimingai perduota lazdelė ir pernešta iš VIII-osios į IX-ąją Išeivijos lietuvių dainų šventę Toronte š.m. liepos 2-4 d.d. Tai liudijo VIII-osios Dainų šventės sėkmę. Nuaidėjus paskutiniams IX-osios Dainų šventės Toronte garsams, ir vėl patirsime tą tylos minutę ir nežinią. Kas perims X-osios Išeivijos lietuvių dainų šventės vyriausio/s meno vadovo/ės lazdelę? Kas bus tas/ta drąsuolis/e turinti/s užsidegimą ir viziją ateičiai? Kuriame ar kurioje degs kūrybinis variklis, gaunantis “garo” per pamiltą lietuvišką dainą? Kas rūpinsis puoselėti lietuvišką dainą ateities kartoms ir neleis atgaivintai tradicijai išnykti?
Vilčių dėl ateities yra dėka subtiliu, kuklių reiškinių, kurie pradėjo reikštis ruošiantis IX-ajai Dainų šventei Toronte. Stebime jaunimo entuziastingą įsijungimą. Stebina kūrybinis jaunimas, kuris užaugęs išeivijoje, kuria lietuviškai ne tik žodžius, bet ir savo muziką, pagauna lietuvišką dvasią, giliai supranta ne Lietuvoje gyvenančių lūkesčius bei tautos tapatybės svarbą. Kestutis Daugirdas, Saulius Kliorys, Liudas Landsbergis, kompozitorius Rimantas Biliūnas… Darius Polikaitis…18 chorvedžių, kurie IX-ojoje šventėje diriguos kai kuriems kūriniams, atliekamiems per pagrindinį koncertą – visi jie teikia daug vilties ateičiai. Naujai kuriantys, kaip aukščiau paminėti, taip pat teikia vilties, kad jie ir toliau kurs lietuviškas dainas, kurios aktualios išeivijos lietuvių gyvenime, jos išreiškiamos jautriai ir su giliu įsitikinimu, kad tai svarbu ir prasminga. Kūryba rodo, kad dar esame gyvi! Besiruošiantys šventėje dalyvauti jaunimo chorai sava iniciatyva suvažiavo į Dainavą savaitgaliui. Pasiruošimo savaitgalį surengė Saulius Kliorys ir Liudas Landsbergis. Dainavos jaunimo paruošiamasis savaitgalis girtinas reiškinys, nes liudija, kad tarp jaunimo yra pakankamai asmenų, kurie rūpinasi dainų švenčių darbu, ir tikimės, kad jo nesibaidys ir ateityje.
Kūrybiškai reiškiasi ne tik muzikai, bet ir kitų talentų čia gimęs ir augęs jaunimas. Pvz. turime Audrą ir Ilyssa Sederavičiūtes iš Toronto, kurios kartu su savo tėvu Jurgiu ruošia šios šventės scenovaizdį. Šventė davė progą naujai besireiškiančiai žurnalistei Andrejai Benotaitei iš Toronto šventę aprašyti anglų kalbos leidiniuose. Andreja, kartu su bendradarbiu Andrium Birgiolu iš Toronto, sukūrė šventės kompiuterinį tinklalapį per kurį teikiamos vėliausios žinios dainininkams bei visuomenei www.dainusvente.org
Daug vilties taip pat teikia ir organizacinė dalis. Jaunimas kūrybingai įsijungė ir į pačios šventės įvykių organizacinį darbą. Tai liudija sėkmingas jaunimo įjungimas į šeštadienio Miestelio vakaronės organizavimą, kuriam vadovauja Viktoras Remesat su Tomu Kuru. Pirmą kartą bandoma pripratinti jaunimą finansiškai remti lietuviškus renginius suorganizuojant ant “Facebook” Šimtukų klubą, kur jaunimas skatinamas prisidėti savo $100 auka. Šiam užmojui vadovauja Vaiva Kuraitė. Kanados lietuvių jaunimo sąjungos iniciatyvai vadovauja Rūta Samonytė ir Viktoras Šimkus – taip pat originali idėja kaip pajungti jaunimą. Neturėdama pati savo finansinių išteklių, Kanados lietuvių jaunimo sąjunga prisideda savanorystės pagrindu – aukoja 5,000 valandų savanorių darbo per pačią šventę – juos matysime šventėje dėvint oranžinės spalvos marškinėlius. Visi šie reiškiniai vyksta pirmą kartą – tai naujovės, kurios rodo pozityvų nusiteikimą ir dėmesį jaunesniajai kartai. Vilties ateičiai, kad dainų šventės išeivijoje gyvuos, duoda jų entuziazmas ir noras prisijungti.
Tačiau stojamės prieš dar kitą iššūkį, kuris nulems Išeivijos lietuvių dainų švenčių ateitį – tai profesionalus muzikos vadovų paruošimas. Kas išeivijoje rūpinasi dirigentų, chorvedžių profesiniu paruošimu bei tolesniu lavinimusi? Kas rūpinasi lietuvių chorvedžių paruošimo programos išvystymu? Ar teikiame nuoseklią finansinę paramą tiems, kurie sava iniciatyva vysto talentus muzikiniame pasaulyje? Ar esame pagalvoję apie finansinę paramą ne už dyką, bet su įsipareigojimu, kad baigus, kaip atpildą už paramą, pasižadės atidirbti kurioje nors lietuviškoje bendruomenėje ar įdėti 4-5 metus darbo ruošiant ateinančią Išeivijos lietuvių dainų šventę? Iki šiolei – didžiąją profesinio pasiruošimo naštą nešė pats asmuo ant savo pečių. Užsimokėjimas už kursus, įvairias muzikos pamokas lieka individualiu asmeniniu įsipareigojimu be paramos arba su jau labai kuklia parama iš lietuvių bendruomenės. O kai vyksta paminėjimai, pagerbimai, mūsų lietuviškų bendruomenių pagrindiniai įžymieji įvykiai – visi ieškome programos atlikėjų, chorų, muzikų vietoje – nesame tiek pajėgūs, kaskart atskraidinti programos atlikėjus iš Lietuvos ar kitų užsienių.
Ši IX-oji šventė sudarė progą sekančiai kartai aktyviai pasireikšti – kaip liudija Dainavos jaunimo pasiruošimo savaitgalis bei jaunimo įsijungimas organizuojant kai kuriuos šios šventės įvykius. Ar mūsų išeivijos lietuvių bendruomenė pakankamai atkreips dėmesio į tas pastangas ir ar pajėgsime jas prasmingai paremti ir vystyti, kad duotų gražių vaisių ateityje?
Šioje IX-ojoje šventėje matome pakankamai gražių reiškinių iš jaunimo pusės. Visa tai teikia vilties, kad tikrai bus kam perduoti dainš švenčių estafetės lazdelę sekančiai kartai – nes ateitis jau jų rankose! Tikiu, kad paskutiniams didžiojo šventės choro garsams nuaidėjus praeitin, išgirsime tvirtus pranešėjo žodžius: “Ateinančią X-ąją Dainų šventę ruoš…” Ir estafetės lazdelė bus perduota… O tai liudys tikrąjį IX-osios šventės pasisekimą
