Laiškai IX Dainų šventės belaukiant
Nijolė Benotienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/06/22
Dainų šventės nuotaikomis jau gyvena visi dalyvaujančių chorų dainininkai ir, žinoma, Toronto lietuviai. Iki šventės beliko vos dvi savaitės. Susitikę draugus ir pažįstamus tik ir klausiame vieni kitų: ar turi bilietus, kurioje eilėje sėdėsi, rūpinamės, kad viskas kuo puikiausiai pasisektų, kad visi svečiai grįžtų patenkinti begaliniai dideliu vyr. vadovės, organizacinio komiteto ir visų prie šventės ruošos prisidėjusių darbu.
“Patikėkite, šis darbas, šis kelias į Dainų šventę man asmeniškai buvo ir kūrybingas ir džiaugsmingas – sako Dalia Viskontienė – nes esu apsupta įdomių ir gabių meno žmonių atėjusių į talką šiai šventei”. Dalios pakili nuotaika, šmaikštūs posakiai, humoro pilni elektroniniu būdu siunčiami laiškai ir žinutės visiems choristams ir vadovams buvo energijos,geros nuotaikos ir pasitikėjimo savimi šaltinis, skatinantis ir įkvepiantis tolesniam darbui.
“Su Dalia Viskontiene priešakyj nėra abejonės, kad šventė bus kiekvienu atžvilgiu puikiausiai suorganizuota. Beliks tik mums, dainininkams, įvykdyti jos viziją”, – rašo Darija Deksnytė-Powell, Aušros Vartų parapijos choro vadovė iš Hamiltono. O ta vyr. vadovės vizija šiai šventei buvo vykdoma ir vystoma ketverius metus ir tuos visus ketverius metus šalia jos buvo jos šeima, draugai ir visi į šventę pasiruošę atvykti dainininkai. Viena iš gausaus būrio dalyvių yra ir Dalios dukra Indrė Viskontaitė, choro “Ūkana” įkūrėja ir vadovė. “Nors gyvenu labai toli nuo Toronto, vistiek širdyje pasiilgstu namų ir dejuoju karts nuo karto, kad taip retai matau savo Mamytę ir kitus artimus draugus ir šeimos narius, – rašo Indrė. – Norėdama paremti Mamą, jos milžinišką darbą, galvojau, kaip prisidėti prie šios Šventės iš tolimos Kalifornijos. Žinojau, kad San Francisco mieste nebuvo choro, bet, nors esu įsigijusi magistro laipsnį muzikos srityje, dirigavimo patirties turėjau labai nedaug. Išsiunčiau žinutes keletą sykių San Francisco Lietuvių bendruomenės nariams, ir susikūrė mažas chorelis, maždaug 15 žmonių. Pradėjom mokytis repertuarą, ir, nors nėra “balanso” tarp balsų – žymiai daugiau moterų negu vyrų, ir nė vieno tenoro, po truputį išmokom dainas ir net pasirodėm Kovo 11-osios minėjimo proga! Mūsų grupėje visi labai simpatiški žmonės, visokio amžiaus, net 2 vaikai! Ir mes visi labai gražiai sugyvename, mokomės ir labai laukiam kelionės į Šventę. Tokiu būdu jaučiuosi arčiau prie šeimos ir draugų Toronte ir kitur.
Nors aš Mamai tikriausiai nelabai padėjau, turbūt tik dar daugiau darbo daviau (ji buvo atvažiavusi ir keletą kartų dirbo su choru “Ūkana”), vistiek manau jai smagu, kad aš bandau prisidėti ir kaip tik įmanoma remti išeivijos lietuvių bendruomenę. Nežinau, kur toliau gyvenimas mane ves, bet žinau, kad Mamytė ir Toronto lietuviai niekad nebus per toli nuo mano širdies”, – baigia Indrė Viskontaitė. Po tokių jautrių Indrės žodžių tuoj pat į eilę rikiuojasi panašios choristų mintys, atspindinčios žmonių brangiausią dvasinį turtą, tai jausmus, prisiminimus, išgyventas gyvenime akimirkas, kurias širdis ir vėl trokšta pakartoti, kaip ir tas, daug kartu kartotas dainas. “Labai laukiu kelionės į Torontą. Žadu susitikti su buvusia drauge, su kuria dirbau Vasario 16-tosios gimnazijoje, Vokietijoje. Bus įdomu, nes niekad nesu dalyvavus Dainų šventėje. Laukiu tos progos. Bus smagu!”, – rašo Dalia Grybinas, choras “Ūkana”.
“Laukiu šventės, nes visada miela pamatyti žmones iš įvairių vietovių. Taip pat bus proga padainuoti su dukra ir vaikaite, kurios atvyks iš tolimesnių miestų”, – rašo Rauda Gelažienė iš Klyvlando choro – “Exultate”. Violeta, kažkada gyvenusi Toronte, o dabar Kalgaryje rašo: “Ne tiek laukiu, kiek jau dabar džiaugiuosi, būdama didelės lietuviškai dainuojančios bendruomenės dalis. Dainuojam gi visi! Nors kol kas ir atskirai. Jau dabar šilta, kai pagalvoju, kad sutiksiu draugus ir pažįstamus, apsikabinsim – rankom ir daina, ir kartu plauksim ta begaline Viešpaties laiko, erdvės ir garso upe… Nieko papildomo nesitikiu iš rengėjų, žinau kaip visi dirba ir stengiasi. Noriu savo šiltais jausmais ir žodžiais kiek palengvinti juos spaudžiančią įtampą ir jeigu reiktų pagalbos – esu pasiruošus padėti”. Vilius, taip pat iš Kalgario choro, laukia šventės, tikisi sutikti daug malonių žmonių iš kitų bendruomenių, džiaugiasi proga susipažinti su Toronto miestu, padainuoti ir šauniai pasilinksminti. Užtikrinimui, pabaigai dar prideda, kad: “Viešbutį ir bilietus skrydžiui jau esame užsisakę”.
Iki širdies gelmių graudu iš džiaugsmo skaitant Beverley mintis, kurios ainiai Lietuvą paliko daugiau kaip prieš 100 metų: “I am looking forward to my trip to Toronto, to meeting others of Lithuanian heritage, and to learning about a country and culture that my grandparents had to leave behind over a hundred years ago. My family is also looking forward to this trip, since it will be a kind of family reunion, and a time to explore a new city and our cultural heritage. I am hoping that there will be lots of cultural things to discover at the crafts booths, and that there might be maps and or directions on sightseeing in Toronto. (Although, I guess, I should look up things on the web)” – mintimis dalinasi Beverley Flaherty iš San Francisco Kalifornijos choro “Ūkana”. Viską, ko tikisi Beverley iš šventės rengėjų, ji tikrai ras Toronto Dainų šventėje, ypač kai lietuviškos prigimties šauksmą ji girdi ir nešasi širdyje iš tolimos senelių praeities.
“Labai laukiu kelionės į Torontą dėl įvairių priežasčių. Nuo jaunystės dienų, masiniai lietuvių suvažiavimai, ar tai būtų šokių ar dainų šventės, jaunimo suvažiavimai ar jubiliejinės stovyklos, subūrė nepaprastai daug išeivijos lietuvių ir įrodė, kad pastangos išlaikyti lietuvybę buvo vertingos ir praturtinančios. Vėliau, kai sukūrėme šeimas, norėjome, kad ir vaikai pajustų paveldą, kurį mūsų tėvai brangino ir mums perdavė. O dabar, kai vaikai užaugo ir paliko šeimos lizdą, mums visvien rūpi dalyvauti tokiuose renginiuose, nes per metų metus esame sudarę nepaprastai daug draugysčių. Šventės suteikia progą tas draugystes atnaujinti ir kartu dalintis lietuvybės turtais, ne tik su šeima bet ir su giminėmis ir draugais. Esu tikra, kad Toronto šventė bus nepaprastai sėkminga, nes pažįstu didesnę dalį jos organizatorių. Jie daug metų yra pašventę lietuvių kultūros išlaikymui. Suprantu koks didelis yra jų darbas ir pasišventimas (nes dažnai pamirštame, kad viskas yra daroma nemokamai), todėl laukiu progos juos apkabinti ir iš visos širdies padėkoti”, Eglė Laniauskienė –“Exultate”. Eglė chore dainuoja daugiau kaip 20 metų, bet šiai šventei į choro gretas ji prikalbino ir savo vyrą Marių, kuris irgi prisipažįsta, kad – “Labai laukiu kelionės į Torontą, nes pirmą kartą dalyvausiu Dainų šventėje ne kaip žiūrovas, bet choristas ir tikiuosi, kad patirtais jos įvykiais ir įspūdžiais galėsiu dalintis su šeima, giminėmis ir draugais”, – rašo Marius Laniauskas – “Exultate”.
Mūsų kaimynai hamiltoniečiai, stebėdami iš šono drąsina torontiečius nesijaudinti, nes viskas bus kuo puikiausiai. Irena Vasiliauskienė tiki, kad Dainų šventės organizatoriai yra parinkti geriausi. “Neturiu jokių abejonių – viskas turėtų praeiti sėkmingai. Linkiu daug sėkmės visiems vadovams jų darbuose”, – baigia Irena, o R. Solovienė dar prideda: “Laukiam šventės ir tikime, kad viskas praeis stebuklingai, be jokių problemų ir komplikacijų. Getting excited!”. Žibutė Vaičiūnienė, irgi iš Hamiltono, visą dėmesį skiria dainai Nebuvo tai žemė ir rūpinasi, kad tik visi sklandžiai ją sudainuotume, o Virginija Lukavičienė rašo: “Tikiuosi pamatysim Lietuvos respublikos prezidentę. Gal atvyks Lietuvos televizijos darbuotojai ir, nufilmavę visą koncertą, parodys jį per Lietuvos televiziją ”.
Pasiruošimo darbai labai rimtai vyksta visuose choruose. Štai jaunimo chorų vadovai Saulius Kliorys ir Liudas Landsbergis gegužės 28-30 d.d. savaitgalį, Dainavos stovykloje buvo suorganizavę jaunimo chorų “mini” šventę, kurią D. Viskontienė pavadino Vilties šventė. Jaunimas dirbo ypatingai gražiai, rimtai ir drausmingai. “Skaičiuojam dienas ir likusias repeticijas, o ypač laukiame atvykstančių svečių į mūsų puikų kraštą ir gražų miestą, – rašo Toronto jaunimo choro atstovė Viktorija Benotaitė. – Dainavos savaitgalio metu mūsų jaunimo choras susipažino su daugelio puikių dainininkų iš kitų miestų, daug dainavom, daug įspūdžių parsivežėm, todėl dabar ir vėl norime sueiti ir dainuoti kartu.”
Tikrai nepastebėsime, kai ateis ta diena ir visi vieningai atsikvėpę užtrauksime dainą… bet prieš tai reikia išklausyti dar vieno svarbaus vyriausios vadovės D. Viskontienės paliepimo, kuris yra: – “Visi choristai dabar jau turi padėti knygas į šalį ir pradėti suprasti, kad jie yra atlikėjai, jie yra dainininkai, kurie turi galvoti, kaip geriausiai atlikti kūrinį, kad sugebėtų perduoti klausytojams dainos mintį, nuotaiką, jos muzikinį skambesį ir viską ką jie jaučia širdyse. O klausytojai irgi turi būti pasiruošę eidami į tokį renginį”.
Labai teisingai, sakykim, važiuoji aplankyti istorinėmis vertybėmis turtingą miestą pasiskaitęs ir susipažinęs apie jo istoriją, į jį nuvykęs supranti ir įvertini žymiai daugiau, negu tik šiaip dairinėdamasis aplinkui.
Apie šią šventę, internetiniame tinklalapyje www.dainusvente.org yra daug medžiagos, aiškinančios šventės scenarijuje ir režisūroje naudojamus simbolius, istorinę medžiagą, mūsų tautos papročius, tradicijas ir amžiais kauptą dvasinį turtą dainose.
Taigi mielieji, paruoškime save, kad iš šios šventės grįžtume ne tik šventiškai nusiteikę, bet ir dvasiškai turtingesni tiek žiniomis, tiek jausmais. Iki pasimatymo Toronte, Dainų šventėje “DAINA AŠ GYVENU”.
(Taip pat spausdinta “Amerikos Lieutvyje” 2010/06/25)
