Site name

ČS, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/06/29

Šią vasarą pradedame ne tik nuolatinėmis metinėmis šventėmis (Lietuvos valstybės diena, Kanados diena, JAV nepriklausomybės švente), bet ir didžiuliu renginiu – IX Išeivijos lietuvių dainų švente. Apie šį renginį ir informacijos, ir visaip reiškiamo paskatinimo prisidėti, dalyvauti nemažai buvo skelbta spaudoje, ir jau dėl to rengėjams yra pagrindo tikėtis gausaus dalyvavimo tautiečių, kuriems ši muzikinė kultūrinė šventė galės likti viena iš labiausiai atmintinų gyvenime dienų. Ir tai, greičiausiai, dar ne viskas. Giliau atmintin įsirėžia ne tik tas, kas patiriama, bet ir visa širdimi išgyvenama. Į šią šventę galima žvelgti kaip į atoliepį minint Valstybės dieną, kaip tęsinį visų buvusių išsakymų ir išdainavimų, kurie mus jungė per ištisus šimtmečius.  O toji jungtis kaskart darosi vis svarbesnė ir būtinesnė, vis atsirandant naujoms, savo lietuviška gyvastimi pulsuojančioms salelėms visame pasaulyje. Tai gyvasčiai išlaikyti, jai stiprinti didieji bendri renginiai ir toliau liks viena iš geriausių ir visiems prieinam priemonių. Jau iš anksto malonu žinoti, kad 2012 metais visi keliai nukryps į Bostoną, kur vyks XIV Išeivijos lietuvių tautinių šokių šventė. Tokie renginiai nėra uždari kabinetiniai, jie patraukia žmonių mases, sujudina, uždega jaunimą, visiems jie prieinami ir į visus tokius kiekvienas gali aktyviai jungtis. Taigi, taip bedainuodami, bešokdami nenutolsim vieni nuo kitų, o tuo pačiu būsime visą laiką užimti, neleisime veiklai aprimti. Pertraukos poilsiui reikalingos, bet jei poilsis per ilgas, jis atsistoja užsiėmimo vieton, o tada jau nelengva sudėlioti, kur kas priklauso. Todėl pasibaigus vienam renginiui planuoti jau kitą – tai ir bus didžioji paslaptis, kaip išsilaikyti savimi įvairių veržlių kultūrų apsuptyje, ko išvengti svetur gyvenant neįmanoma. Kai vieno pabaiga jau reiškia kito pradžią – tai turėtų tapti tradicija. Ta linkme jau pradėta su Dainų šventėm. Tegu tokia lietuviškos kultūros grandinė nenutrūksta. Valstybingumui stiprinti, tikrajai pilietinei visuomenei kurti, tautiečiams, kur jie begyventų jungti – visos valstybinės bei tautinės šventės turėtų ir reikštis ta jungiamąja dvasia. Pasigirsta sveiko mąstymo balsų, kad kalendoriuose įvardintos šventės ir būtų šventės jų nenužeminant į nedarbo dienas. Valdžia turėtų rūpintis, kad įstatymais šventėmis paskelbtos dienos susilauktų atitinkamo dėmesio ir pagarbos. Į tomis dienomis reiškiamą išorinį šventinį bruožą būtinai turėtų būti įstatymu įjungtas ir Trispalvių iškėlimas prie kiekvieno gyvenamojo namo, o ne tik prie valstybinių pastatų. Pasipuošti savo tautinėmis vėliavomis tokią dieną kaip Karaliaus Mindaugo vainikavimas reikštų tautos džiaugsmą ir vienybę, reikštų jungtį laisvėje gyvenant. Aiškinimas, kad kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kaip, kada ir kokią atributiką vartoti, yra klaidingas. Belieka prisiminti net ir už Lietuvos ribų pasklidusį triukšmą dėl svastikų nešimo eitynėse… Prisimintina, kad įvairūs laisvi pasirinkimai bet kokiose srityse visuomeninį gyvenimą gali lengvai nuvesti į betvarkę, o valstybinį – į anarchiją. Todėl ne viskas, kas prieštarauja norams ar išsigalvojimams, yra laisvės varžymas. Ne viskas, kas originalu, savotiška, nauja, yra vertinga. Iš šiapus Atlanto stebint gyvenimą Lietuvoje, kai kada susidaro įspūdis, kad tėvynėje esama nemažai polinkio griebtis tuoj už to, kas praktikuojama svetur. O kas neužsienietiška, atsiduoda kaimu ir atsilikimu. O iš tikrųjų jau tokia galvosena yra atsilikimas. Mums, išeiviams, Lietuva, nors ir tėvynė, bet jau užsienis. Norėtume daug ko iš tenai pasimokyti. Dainuojame ir šokame, kad tik lietuviškesni būtume. O jei pagrindinis lietuvybės šaltinis apsineša svetimom drumzlėm, kas belieka?