Dainuojame pasauliui ir sau
Sigina Katkauskaitė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/07/13
Prieš savaitę liepos 4 d. Mississaugoje, ON, Hershey Centre buvome įspūdingo renginio ir koncerto klausytojais. Čia įvyko išeivijos IX Lietuvių dainų šventė Daina aš gyvenu. Jos rengėjai – Kanados bei JAV lietuvių bendruomenės, Šiaurės Amerikos Lietuvių muzikų sąjunga. Šventės globėjas – Kanados lietuvių fondas, dainų šventės meno vadovė Dalia Skrinskaitė-Viskontienė. Erdvi salė, skirta daugiau sporto renginiams, sukvietė 2,500 klausytojų, daugiau kaip tūkstantį dainininkų. Pradžioje pranešėjas S. Simonavičius pristatė: IX Išeivijos lietuvių dainų šventėje dalyvauja 1014 dainininkų iš 5 valstybių – Anglijos (1), JAV (32), Lietuvos (2), Lenkijos (1), Kanados (18) – iš viso 54 mišrūs, moterų, vaikų ir jaunimo chorai. Salėje – 18 dirigentų, parengusių šventės programą, ant pakylos – “Hannaford Street Silver Band” orkestras, su kuriuo lietuvių chorvedžius sieja ilgametis kūrybinis bendradarbiavimas.
Šventė prasidėjo Kanados, JAV ir Lietuvos himnais. Kiekvieną iš jų dirigavo tos valstybės atstovas. Skambant himnams, dideliuose ekranuose pagal tekstą keitėsi Kanados, JAV ir Lietuvos vaizdai.
Su ramiu susikaupimu sugiedotas Viešpaties pasaulis (ž. B. Brazdžionio, muz. J. Govėdo), diriguojant šventės meno vadovei, Toronto Prisikėlimo parapijos mišraus “Volungės” choro vadovei Daliai Skrinskaitei-Viskontienei. Mišrus ir jaunimo choras atliko šią giesmę kaip muzikinį Requiem jos autoriui, prieš 5 metus mirusiam pianistui, kompozitoriui, dirigentui Jonui Govėdui. Kai ekrane virš salės į dainininkus ir klausytojus žvelgė gerai pažįstamas Jono Govėdo veidas, kitos jo nuotraukos su draugais, artimaisiais kelionėse ir repeticijose ar koncertuose, salėje nuaidėjo plojimai kaip pagarbos ženklas iš gyvenimo per anksti išėjusiam muzikui. Bet liko jo darbai – gausus kūrinių pluoštas Kanados ir lietuvių dainynuose. Ir šioje šventėje vaikų choras dainavo J. Govėdo dainą I am the Song. Skambant šiai giesmei ir vėliau ekrane matėme muzikinei kūrybai paskyrusių savo gyvenimą išeivijos lietuvių dainininkų, chorvedžių Slavos Žiemelytės, Vaclovo Verikaičio, Rasos Paskočimienės ir kitų veidus.
Dainų koncerto pradžią paskelbė IX Išeivijos lietuvių dainų šventės ruošos grupės vadovai Rasa ir Paulius Kurai. Koncertas prasidėjo Aukuro uždegimu. Atviroje erdvėje Krivių Krivaitis (Kęstutis Kalvaitis) įžiebė ugnį – gyvenimo, namų, amžinatvės ženklą, pradėdamas brėžti gamtos virsmo ir mūsų tautos istorijos ratą. Ratas – apskritimas – niekada nesibaigianti forma, šioje šventėje tampa tarsi amžinojo judėjimo, pasikartojimo ir dvasios atsinaujinimo gyvenimo kelyje ženklu. Apvalioje salėje scenovaizdžių kaita (arch. J. Sederavičius) akmens, ąžuolo lapų, ugnies, balinamų drobių ir kt. simboliais atkūrė gamtos ir laiko ratą – nuo ryto, dienos, vakaro ir vėl ryto. Šitoje kaitoje, subtiliai lyg grafikos piešinyje (pagal D. Viskontienės ir Lietuvos etnokultūros puoselėtojos, L. Kisielienės scenarijų, dail. S. Šileikienė) nubrėžiami svarbiausi tautos istorijos ir lietuvio žmogaus bruožai – pagarba ir artimumas žemei ir gamtai, tėvų palikimui ir tikėjimui, darbui ir dainai, pasitikėjimas Kūrėjo globa. Kiekvienas scenoje buvęs įvaizdis – skrendančios gervės, ąžuolų giraitė turi savo prasminius klodus, bet jais neperkraunama erdvė. Nedidelis judėjimas jose, eilėraščio posmai (skaitovė R. Girdauskaitė) ar Krivių Krivaičio žodžiai papildė, bet neužgožė pagrindinio šio šventės veikėjo – Dainos. Koncerto repertuare – ankstesnės Lietuvos ir išeivijos kompozitorių ir liaudies dainos, nauji naujų autorių kūriniai, parašyti specialiai šiai šventei. Šventėje pirmą kartą atliktos 6 naujos, 6 aranžuotos lietuvių liaudies dainos. Skatindami kūrybos atsinaujinimą, dainas šventei užsakė ir paskyrė artimiesiems ar kitiems asmenys, visuomeninės organizacijos, rėmėjai. Koncertas suskirstytas į 5 dalis, su viena pertrauka. Norisi tik trumpai aptarti labiausiai įsimintinus vaizdus ir dainas.
I dalis – Rytas. Dainos sparnais leisk man pasveikinti ryto saulę. Šio dainų skirsnio nuotaika geriausiai atsispindėjo dainoje Dainos sparnais (ž. N. Puranaitės-Benotienės, muz. R. Čyvaitės-Kliorienės), sukurtoje šiai šventei. Šioje dalyje ir kita nauja daina Buvo žodis – Lietuva (ž. V. Bučmienės, dainų šventės poezijos konkurso laureatės, muz. R. Biliūno).
II dalis – Diena. Man reik dainos, kaip žemei – saulės. Ji prasideda tradiciniais dienos darbais: merginos tiesia drobes balinti saulėje, ekrane – prabėga archyvinės nuotraukos apie linų augintojus, audėjus. Menamoje saulėje žydi, supasi ramunių žiedai… Vasaros dienos skaidrumą savo balsais perdavė vaikų chorai, šioje dalyje atlikę keletą dainų. Neliko abejingų R. Čyvaitės-Kliorienės (Klyvlandas) kūriniui Drum Drum. Ji vaikišką skaičiuotę pavertė išraiškinga ir gyva dainele, žaisminga, tinkančia atlikėjų amžiui ir balsams. Gausūs plojimai buvo skirti ir autorei, ir dainininkams. Muzikine improvizacija tapo Jono Tamulionio Didel galva pelieda. Mišriam ir jaunimo chorui dirigavo N. Benotienė, o mažieji žiūrovai, užgniaužę kvapą, stebėjo kaip kalasi iš kiaušinio mažieji pelėdžiukai. Pakviesti kartu su dainininkais žiūrovai uždainavo Palankėj, palankėj. Dienos dainų skirsnis užbaigtas iškilia Viešpaties lelija.
III dalis – Vakaras. Ten toli už žvaigždės vakaras tylus. Tai atokvėpis po dienos darbų. Pagal tradiciją visi renkasi draugėn, o kur lietuviai – ten ir daina. Šią nuotaiką geriausiai nusakė Daina aš gyvenu (ž. N. Benotienės, muz. L. Abario). Ją atliko jungtinis choras, diriguojant žodžių autorei. Šios dainos eilutė, nusakanti lietuvių tradiciją dainuoti visur: darbe ir šventėse, sunkiuose tremties ar išeivijos keliuose, ir tapo šventės motto. Girdėjome ir sodriais balsais sudainuotą Ei, jovar jovar. Naujai, smagiai šiuolaikiškomis balsų dermėmis suskambėjo Fausto Strolios aranžuota liaudies daina Mylėjau mergelę, diriguojama Romualdo Gražinio (Lietuva), atliekama jaunimo choro. Dainuojant liaudies dainas, pritaikytas R. Kliorienės, Tūkstantis žingsnelių ir Eisim broleliai namo vėl prisijungė ir klausytojai.
Prisiminti dainą padėjo ekranuose išrašomi dainos žodžiai. Dainuojant Pajūrio vaikai (Vyt. Mačernio ž., muz. L. Sungailienės), ekrane keitėsi vaizdai, primindami, ką mums, lietuviams, reiškia Baltijos pajūris, jo permaininga ir skaudi istorija.
IV dalis – Naktis. Nakties užkalbėjimai. Surinktos balinamos drobės, palikti pievų žolynų vainikai, tik jonvabalių švieselės ir naktinių paukščių giesmės… Aukuro plazdanti šviesa kelia prisiminimų nuotaiką. Ir širdies nerimas išsakomas liaudies daina Šių naktely. Daugelio dešimtmečių išeivių lietuvių ilgesys sudėtas dainoje O, atsimenu namelį… (Vytės Nemunėlio ž., J. Bertulio muz.). Prieš daugelį metų parašytą dainą savo kartos intonacijomis atnaujino D. Polikaitis, V. Neverauskas, L. Landsbergis (Čikaga), ir ji skamba kaip neišmatuojamo tėvynės, tikrųjų namų ilgesio giesmė. Ją labai išraiškingai atliko jaunasis Toronto Prisikėlimo parapijos vaikų choro dalyvis A. Puodžiūnas ir vyrų choras. Stoviu aš parimus – prisiminimai apie sunkias kovas ir netektis, meilę ir auką tėvynei dėl jos laisvės.
Nakties dainų skirsnį užbaigė mišrus ir jaunimo choras viena iš gražiausių lietuviškų dainų – J. Gudavičiaus Kur giria žaliuoja (K. Vanagėlio ž.), diriguojant Daliai Viskontienei. Joje sudėta viskas – tėvynės gamtos grožis, jo žmogaus dvasios stiprybė.
V dalis – Rytas. Daina ir aš, tas pats esu. Rytas gyvenime – prabudimas, šviesa, saulė. Tai pabrėžia R. Čyvaitės-Kliorienės daina Mes ateitis – rytojaus viltis vaikų chorui (dir. B. Mockienė). Džiaugtis gyvenimu ragina ir K. Daugirdo (Čikaga) daina Saulė dovanojo. Ją jaunimo chorui dirigavo pats autorius. Skleisti jaunatvišką džiaugsmą ragino daina Dainuokit pasauliui (N. Benotienės ž., S. Kliorio muz.). Šią dalį ir visą programą užbaigė Nebuvo tai žemė (N. Benotienės ž., R. Biliūno muz.) jungtinis choras, diriguojamas šventės meno vadovės D. Viskontienės. Kūrinys perduoda karo audrų blaškomo žmogaus likimą, tragišką ir liūdną, pilną skaudžių, nesugrąžinamų netekčių ir šviesios vilties.
Orkestras ir choras labai įspūdingai perdavė tą sudėtingą jausmų gamą. Abejingų salėje tikriausiai neliko, nes beveik visi susirinkę patys arba jų tėveliai, seneliai patyrė skaudų likimo išbandymą ir, savo tautinio atsparumo, gilaus tikėjimo dėka išlikę, kuria gyvenimą čia, toli nuo Lietuvos. Audringi ir ilgai trukę plojimai patvirtino, kad ši daina paliko aidą mūsų atmintyje.
Plojimais visi dirigentai iškviečiami į ratą aplink aukurą. Padėkos žodžius dainininkams ir jų vadovams, šventės dirigentams ir orkestrui, scenarijaus ir scenovaizdžio kūrėjams ir savanoriams taria J. Kuraitė-Lasienė, KLB, ir Vyt. Maciūnas, JAV LB pirm. Jie įteikė šventės ruošos grupės vadovams R. ir P. Kurams padėkos ženklą “Žalgirio pergalės 600 m. sukakties” medalį-žymenį. Lietuvos ambasadorė Kanadoje G. Damušytė padėkojo už įsimintiną šventę ir pakvietė svečią – Lietuvos užsienio reikalų ministerijos užsienio lietuvių departamento direktorių A. Daunoravičių. Ambasadorė Lietuvos vyriausybės vardu pasveikino ir perskaitė Lietuvos prezidentės dekretą, kuriuo Vasario 16-osios proga D. Skrinskaitė-Viskontienė už ilgametę kultūrinę veiklą išeivijoje yra apdovanota ordino “Už nuopelnus Lietuvai” medaliu. Tūkstantiniam chorui ir klausytojams skanduojant Dalios vardą, svečias įteikė medalį, dainininkai – puokštę gėlių. Staiga, aptemus šviesoms, dainininkų pakyla sužibo trijų spalvų – geltonos, žalios ir raudonos šviesų eilėmis – mirganti trispalvė. Ir klausytojų, ir dainininkų balsai susilieja į vieną žodį Lie-tu-va. Bet dar ne pabaiga. Lietuvos dainininkas M. Mikutavičius pakviečia visus bendrai dainai, Žemėj Lietuvos dainuoja jau tikrai daugiatūkstantinis choras – dainininkai ir klausytojai. M. Mikutavičiaus atsisveikinimui skirta daina Pasveikinkit vieni kitus pasibaigia ilgai laukta ir kruopščiai parengta šventė.
Dainų koncertas pasibaigė, bet dainų šventė – dar ne. Tą patį vakarą dar buvo linksmas ir smagus pokylis “Miško balsai” elegantiškai papuoštoje “International Centre” salėje, jaunimo šokiai ir dainos, susitikimai ir aptarimai.
Šventė, kuri lieka su tavimi
Šiuos žodžius “pasiskolinu” iš žinomo rašytojo Ernest Hemingway, aprašiusio savo jaunystę Paryžiuje, norėdama trumpai išreikšti dainų šventės įspūdžius. Tik pora vakarų ir sekmadienio popietę mes, tūkstančiai lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių, pabuvome kartu, turėjome progos išgirsti, kokį turtingą turime chorinės dainos ir dainavimo palikimą ir kaip gražiai jis atnaujinamas. Šalia ilgamečių patyrusių chorvedžių kaip D. Viskontienė (Torontas),
R. Kliorienė (Klyvlandas, JAV), R. Obalis (Ročesteris, JAV) auga graži chorinių dainų kūrėjų ir chorvedžių pamaina.
Tai matėme koncerto metu, kai R. Kliorienę ant dirigento pakylos pakeitė jos sūnus Saulius. Diriguojant D. Viskontienei, kartu su kitais, dirigentės rankos judesius sekė ir jos dukra Indrė, subūrusi ir atvežusi savo chorą “Ūkana” iš Kalifornijos. Ant pakylos matėme daug vaikų, kurie skambiai ir išraiškingai dainavo Mes – ateitis, rytojaus viltis. Norisi tikėti jais, nes ši daina – tarsi pažadas, kad lietuviška daina ilgai skambės šiapus Atlanto, o jai pritars savo balsais Lietuva.
Apie šventę – jos dalyviai, klausytojai, rengėjai ir svečiai
Vos nutilus plojimams, čia pat koncerto salėje užkalbinau koncerto dalyvius ir svečius, prašydama pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais.
G. DAMUŠYTĖ, Lietuvos ambasadorė Kanadoje: – Labai puiki šventė, gera klausytis tiek smagių dainuojančių tautiečių, parengusių tokį koncertą, dvigubai tiek klausytojų. Gerai atliktas labai nelengvas darbas. Žinau iš garbės konsulo Toronte P. Kuro, kuris su žmona Rasa vadovavo dainų šventės ruošos grupei, kokių kliuvinių būta, rengiantis šventei. Stebiuosi jų išradingumu ir atkaklumu, chorvedžių ir savanorių talkininkų darbais, ir esu dėkinga už tokią išskirtinę šventę.
L. KISIELIENĖ, scenarijaus bendraautorė, Lietuvos šokių programų rengėja, konsultantė, pedagogė:– Nelengva ką nors pasakyti taip staiga… Programa apgalvota ir atlikta su didele pagarba istorijai, žmogui, dainai ir klausytojams. Joje išreikšti patys esminiai mūsų tautos istorijos ir etnokultūros, tautos, žmogaus bruožai – meilė gamtai, darbui, orumas ir pagarba kitam žmogui, tradicijų tęstinumas. Tai patvirtino ir labai saikinga, bet išraiškinga scenografija, prasmingai sudėliotos dainos koncerto programoje, tiesiog geras jausmas klausantis.
KUN. J. M. ŽUKAUSKAS, Toronto Prisikėlimo parapijos klebonas: – Stebėjau dainininkų veidus – šiltos, geros šypsenos rodo, kad jiems gera dainuoti, kad tai tikra šventė ir jiems, ir mums. Savo dainomis ir šypsenomis jie išsakė džiaugsmą, kad yra lietuviai, kad dainuoja kartu, kad jaučia vienas kito buvimą. Tik reikia saugoti tokią nuotaiką ir kasdienybėje. Scenografija ir muzika, dainos – tokia darni visuma, kad negaliu išskirti, jos papildo viena kitą. Girdėjau išeivijoje sukurtų, partizanų ir liaudies dainų. Maloniai nustebino, kad čia yra toks kuriančių muzikų būrys…
A. NAUSĖDAS KL fondo, šios šventės globėjo, valdybos pirmininkas: – Sunku vertinti, nes aš pats dainavau. Buvo gera stovėti kartu su kitais ir sekti besikeičiančių ant pakylos dirigentų mostus. Aplinkui pažįstami veidai, gerai parengti balsai. Negaliu būti objektyviu, vertinant dainas. Mes, Kanados lietuvių fondas, jau prieš pora metų užsakėme dainą “Daina aš gyvenu”, kurios eilutė ir tapo šios dainų šventės pavadinimu. Ją skyrėme visiems šios šventės dalyviams. Manau, kad mes išrinkome tikrai pačią geriausią dainą…
O kaip atliktą darbą vertina šventės rengėjai?
D. VISKONTIENĖ, Dainų šventės meno vadovė: – Jaučiuosi kaip išėjusi iš kasyklų ar kalėjimo (bet gera šypsena veide kalba apie kitus jausmus – S.K.). Darbas padarytas, bet negaliu kalbėti apie save, aš tik stengiausi gerai atrodyti. O dirbo kiti – daugiau kaip du, gal trys šimtai žmonių be jokio užmokesčio paskyrė šiai šventei daug poilsio dienų ir valandų. Jiems mano didžiausias ačiū ir pagarba!
R. ČYVAITĖ-KLIORIENĖ, kompozitorė, chorvedė, VIII Dainų šentės Čikagoje meno vadovė: – Nuotaika gera, jaučiamės padarę darbą gerai. Kai ant dirigento pakylos daugiau kaip tūkstantis dainininkų ir orkestras seka tavo rankas, jauti gerą įtampą ir norą, kad kuo geriau skambėtų tavo diriguojamas kūrinys. Rašant naujas ar pertvarkant dainas visada jaučiuosi kaip gimdymo metu: kad tik viskas pavyktų. Smagu, jeigu kam nors patinka mano parinkti balsų sąskambiai, mažiau girdėtos jų dermės ir melodijos, kai pažįstama daina suskamba šiek tiek kitaip. Kaip jaučiuosi, užleisdama dirigento pakylą savo sūnui? Labai jaudinuosi – daug daugiau nei jis pats… kaip skambės jo parašyta daina, kaip dainuos jo valdomas choras. Kartu labai džiaugiuosi, kad auga jaunimas, pasiruošęs perimti mūsų darbus.
N. BENOTIENĖ: – Šventei pasibaigus – geras jausmas, kaip padarius svarbų ir reikalingą darbą. Diriguodama savo pačios žodžiams parašytą muziką, bijojau per daug įsijausti, kad nebūčiau per daug emocinga kaip per repeticiją. Bandžiau atsiriboti nuo savo jausmų, nes mano mostus seka daugiau kaip tūkstantis dainininkų, jiems nesvarbu tavo vidinė savijauta, aš turiu juos vesti melodijos keliu. Ar dainavimo tradicija išliks. Nelengva, bet, tikiu, išliks, ypač jei pavyks prisikalbinti paskutinės atvykusių vadinamos trečiosios bangos žmonių. Šioje šventėje ir jungtiniame chore jų jau turėjome nemažai, ir tai teikia vilties.
P. KURAS, garbės konsulas Toronte, kartu su žmona Rasa vadovavęs ruošos komitetui: – Manau, kad šventė pavyko. Daugiau kaip tūkstantis dainininkų, dirigentai, dailininkai, programos vedėjai, aprangos kūrėjai, apšvietėjai sukūrė vientisą, išraiškingą programą, parodė, kiek galime padaryti, dirbdami kartu. Visi renginiai vyko sklandžiai, o po šventės liks ne tik įspūdžiai, bet ir naujos dainos, gera patirtis ateičiai.
A. DAUNORAVIČIUS, Lietuvos URM užsienio lietuvių depart. direk.: – Nuostabus jausmas – 4 koncerto valandos prabėgo kaip viena akimirka. Matau, kad šventei pasiruošta labai atidžiai, apgalvotos visos smulkmenos, nebuvo jokių, net ir mažų nesklandumų. Programos scenarijus labai išbaigtas, santūrus, bet daug sakančia simbolių kalba atspindėjo mūsų etnokultūrą, paveldą ir dabartį. Prasmingas ir dainų rinkinys: jos įvairios – nuo liaudies dainų, partizanų ir išeivijoje sukurtų. Jos tikrai parodo, kuo gyvename, mes, lietuviai – nuo skausmingos praeities iki džiaugsmo, pasiekus laisvę. Negaliu ir nereikia lyginti išeivijos ir Lietuvos dainų švenčių. Jau laikas pamiršti, kad buvo dviejų rūšių lietuviai ir pasijusti, kaip pabrėžė ir šios šventės programa, dalyvių veidai, kad esame viena tauta, viena Lietuva, kur begyventume.”
Dainų šventė – ne vien šis koncertas. Tai ir atidarymo vakaras “International Centre”, kur visus sveikino jaunatviška ir energinga Mississaugos miesto merė Hazel McCallion, iš internetinio puslapio atkeliavęs Bemoliukas, koncertavo populiarus dainininkas iš Lietuvos Marijonas Mikutavičius ar ten pat vykęs vakaras, skirtas chorvedžiams ir rengėjams (rėmėjas – Lietuvos ambasada Kanadoje). Iškilmingos šv. Mišios šventės proga visose lietuvių šventovėse, vakaronė Dainamiestyje ir tautodailės mugė, poetiškos, bet išsamios spausdintos šventės programos ir metraštis, aprangos kūrėjų darbai… nelengva švardinti visus – rašysime apie tai kituose laikraščio numeriuose. Renginius fotografavo ir filmavo nemažas fotografų būrys ir kino operatoriai Zoė Dirsė, Paulius Kolyčius (Bongo).Tikimės sulaukti ir jūsų atsiliepimų apie šią neeilinę šventę.
