Site name

Danguolė Lelienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/06/27

Sunku būtų paneigti, kad IX Lietuvių dainų šventė (toliau DŠ) savyje nešė ypač galingą užtaisą. Vis dar neblėstanti prisiminimų aistra kaitina mūsų sielas dalintis įspūdžiais, džiaugsmais, padėkomis tiems, kas stojo prie šios Šventės organizavimo vairo ir atvedė mus visus iki šiandieninės būsenos, kai, rodos, kiekviena kūno ląstelė paliesta, kiekviena styga suvirpinta, kiekvienas gražus lietuviškas žodis išgirstas…Paprašiau mintimis pasidalinti Romualdą Gražinį, IX Dainų šventės dirigentą, Lietuvos valstybinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos choro vadovą, kuris sakė esąs sukrėstas to, ką patyrė čia, Kanadoje, Toronto mieste.

“Liepos 6-ąją Lietuva šventė Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Tik aš nežinau, kur buvo daugiau Lietuvos – čia, liepos 2-4 d.d., ar maždaug tuo pačiu laiku geografinėjeLietuvoje. Man regis, daugiau Lietuvos  buvo čia – Toronto mieste. Mistinis Lietuvos kūnas ir dvasia buvo čia, su mumis ir mumyse. Čia yra tokia Lietuva, kurios tęsimas yra svarbiausias dalykas čiabuviams lietuviams. Tai toks mistinis kūnas, apie kurį svajočiau, kad taip būtų Lietuvoj. Kad mes visi taip suvoktumėm lietuviškų tautiškų, krikščioniškų vertybių svarbą ir įsipareigojimą joms. Esu labai sukrėstas ir noriu labai visiems padėkoti už suteiktą patirtį, kurią vieni jaučia vienaip, kiti kitaip, bet visi labai labai stipriai. Linkiu mums visiems, kad mūsų vaikai tą patirtų ir po truputėlį perimtų”, – pasibaigus Šventei jausmingai kalbėjo pašnekovas.

“Esu nustebintas daugeliu dalykų – užjūrio lietuvių bendruomenėj esu pirmą kartą. Montrealyje buvau vieną kartą su naujosiosmuzikos ansambliu. Irgi buvom susitikę su lietuvių bendruomene, bet ten nebuvo toks platus susibūrimas, susivažiavimas lietuvių iš įvairių kraštų ir su tokiu gražiu tikslu. Ten buvo mūsų koncertai visai kitokiame festivalyje. Šitame suvažiavime aš turiu nepaprastai gražių įspūdžių. Vienas iš jų tai yra Rimo Biliūno muzika. Aš nustebau, kad toks kompozitorius yra išeivių tarpe ir, pasirodo, kad jis ne taip jau labai žinomas. Kiek supratau, jam buvo duota užduotis savotiškai apvienyti šventę, parašyti kūrinį vaikučiams Buvo žodis Lietuva, atliktą kažkur arti koncerto pradžios, kad pradėtų Dainų šventės temą. Ir parašyti baigminį kūrinį – Nebuvo tai žemė. Abu kūriniai yra labai nepigūs, labai originalūs”.

– Kuria prasme nepigūs?

“Muzikine prasme labai įdomūs, originalūs ir labai netikėti – tai yra tiesiog gera muzika. R. Biliūno brandumas kūriniuose – man akivaizdus. Brandumas – tiek išmoninis kompozitorinis, tiek muzikinės, tiek instrumentuotės. Pirmą kartą išgirdau šį kūrinį per šeštadienio repeticiją su visu orkestru. Vien kokia įžanga! Kaip paskui po truputėlį vystosi gana sudėtinga polifoninė muzikinė kalba, pereinanti per balsus tema ir ateinanti iki vertikalių akordinių susivienijimų. Kūrinys turi puikią dramaturginę formą, labai gražiai išvystytas, tarsi viena banga vytų kitą bangą, paskui “išeina” į nušviesėjimą, kuris tarsi tampa priesaika, o muzikiniai – kulminacija. Tiesiog ši IX Dainų šventė dovanojo lietuvių chorinei muzikinei kultūrai puikų kūrinį, kuris turėtų turėti tikrai labai netrumpą gyvenimą ir ne vienoj DŠ būti atliktas.

Kiekvienoj DŠ yra kūrinių, kurie skirti publikai ir tai yra gerai, nes turi būti visko. Kažkuri muzika skirta jaunimui, kažkuri skirta patriotiniam jausmui išreikšti, kokiai nors meilei, grožiui, kitiems dalykams, bet labai gerai, kai yra sudėtingesnių kūrinių, per kuriuos chorai gali sustiprėti, pasitempti. Galbūt tai yra tam tikra auka, kurią moka klausytojai, bet čia buvo susirinkę suinteresuoti klausytojai, kuriems svarbūs dalykai, kad tarpt lietuvių kultūra, vystytųsi ir turėtų rimtas pajėgas. Aišku, jei imant aukščiausiu lygiu, imant pasaulinio lygio scenas ir keliant pačius aukščiausius sau uždavinius, tai toks atlikimas nebuvo pats geriausias. Bet prisiminkime visą chorų lygį, kurių daugelis dainininkų nepažįsta natų, repetuoja vieną kartą į savaitę, nors pradėjo ruoštis prieš metus. Aš klausiau daugelio dainininkų, kuris kūrinys labiausiai patiko, ir dauguma jų atsakė Nebuvo tai žemė. O tai rodo, kad jie turi muzikinį skonį!

– Ar Jūs esate dirigavęs Lietuvos DŠ? Ar galėtumėt palyginti kaip švenčiama Lietuvoje ir čia?

Man lietuviška daina kažkada seniai atsiskleidė tuo, kad daina – tai praeities lietuvio gyvenimo būdas. Jis kėlėsi su daina, ėjo, dirbo su daina, šventes šventė su daina, tuokėsi su daina, mirė su giesme ir t.t. Todėl šioje DŠ su aukuru, su lietuvių rituališkumu, einančiu nuo ryto iki vakaro, tam tikras scenarijus sujungė visą koncertą būtent į ritualinį vyksmą, kuris ir priartėjo savo esme prie lietuviškos dainos. Kartais tokių bandymų būta ir Lietuvoje, bet joje DŠ daugiau tampa visų suvažiavimais, koncertu, bet kažkokio esminio apsijungimo, kažkokio vertybinio pasičiupinėjimo, kad sušiltų vieni nuo kitų, kad patriotiškumas, dvasinė Lietuvos teritorija vėl sustiprėtų viduje ir įgautų vos ne kūną – to man kaskart labiau trūksta. Gal būt todėl, kad Lietuvoje paskirtą DŠ savaitgalį būna ir šokių diena, ir ansamblių vakaras, todėl DŠ tampa daugiau festivaliais.

Lietuvoje DŠ diriguoju nuo 1994 metų. Galbūt Lietuvoje dainuojame šiek tiek sudėtingesnį repertuarą. Tačiau čia ir Lietuvoje muzikiniai meniniai uždaviniai yra arti panašaus lygio. Tik čia būdamas, patyriau kur kas daugiau nuostabių dalykų: vienas iš jų yra tai, kad čia labai puiki lietuvių bendruomenė. Kaip gražiai pasiskirstė vaidmenimis Šventės organizatoriai, kiek daug žmonių yra įtraukta, ir jie be kažkokių ambicijų dirba, jausdami bendrumą, artimo petį ir t.t. Sekmadienį, dalyvavus Mišiose, supratau, kad kunigai čia yra kartu su visa bendruomene.

Man susidarė įspūdis, kad čia neatsiejamai diegiamos tautinės ir krikščioniškos vertybės bei jaučiamas didelis patriotizmas. Ko Lietuvoje nebelieka beveik visiškai, nes labai sunkiai visi gyvena, blogai uždirba, valdžia bloga, viskas blogai, tarp gerų lietuvių yra daug blogų – nusikaltėlių ir t.t., ir pan. Optimizmo ir patriotizmo Lietuvoje – beišsenkantys ištekliai.

Kartais man regis, kad Lietuvoje jau nebėra tos kartos, kurioje šie jausmai būtų išlikę. O čia – tai aiškiai gali jausti. Aišku, Lietuva čia – legendų apipinta, tam tikra prasme net pažadėtoji žemė. Geografine prasme, čiabuviams Lietuva yra ta žemė, iš kur jie kilę, kur auga nuostabūs medžiai, žydi puikios pievos, teka skaidrūs upeliai, tyvuliuoja ežerai, jūra skalauja smėlėtus krantus… Jums Lietuva– visi vertybiniai dalykai, kuriuos per daugelį amžių nuo M. Mažvydo laikų kūrė mūsų šviesuoliai. Visa tai, apie ką jau beveik nebekalbama Lietuvoje, nes mes globalizuojamės, einam į Europos sąjungą ir t.t. Čia – mano minėtos vertybės laiko įsikabinę lietuvių širdis savo šaknimis. Bažnyčia nėra atskirai, nediktuoja savo sąlygų, o yra kartu, primindama krikščioniškus momentus, sakramentus. Čia kunigai labai gražiai skleidžia krikščionišką mintį, jungia su tautiškumu ir primena apie esminius fundamentalius krikščioniškus dalykus. Tai yra nuostabu!

Taip pat čia atradau labai gražią kartų kombinaciją, kur vyresni žmonės perduoda savo tradicijas, laiko savo rankose vadeles, toliau – puiki vidurinė grandis, kurioje gal Darius Polikaitis griežia pagrindiniu instrumentu, ir paskui jaunieji talentai – Saulius Kliorys su Kęstučiu Daugirdu. Dėkodamas visiems, išsivežu pačius nuostabiausius įspūdžius”.

 – Ačiū už pokalbį ir gražias mintis.