Site name

Nijolė Puranaitė-Benotienė, “DIRVA” – 2010/07/20

Šventės emblemoje, kurią sukūrė dail. Snaigė Šileikienė, – saulė. Viena jos pusė spin­duliuojanti, kita – tamsi. Kai Lietuvoje tamsuma, saulės šiluma ir šviesa džiaugia­mės mes, o saulei leidžiantis, kartu su ja siunčiame savo linkėjimus į Lietuvą. Dalia Skrinskaitė-Viskontienė šven­tės emblemoje mato lietuvybės simbolį: „Juk tai mūsų gyve­nimėlis. Ne tik kad ateinam ir mirštam, atėjom į čia su saule išvežti iš baisių pavojų, mes tiek metų liekam ‚gyvi’ lietuviai, nes vis suvažiuojam (mums tai yra gyvybinis dalykas), širdimis vėl prisiliečiam, pasistiprinam, suliepsnojam ir, pasisėmę tos šilumos, sti­prybės, meilės (saulės), vėl iškeliaujam į savo tolimus namus po visą kontinentą.” Tas vienintelis gyvas saulės juostos ratas lyg jungiamoji simbolinė dalis tarp Lietuvos ir išeivijos, tarp istorijos ir dabarties aiškia linija jungs ir visas dainų šventės dalis.

Šventės pavadini­mas – „Daina aš gyvenu”. Laimutės Kisielienės ir Dalios Skrinskaitės-Viskontienės sukurtas šventės scenarijus apjungia visas dainas į vientisą mintį: saulės kelionė ir žmo­gaus gyvenimas sudėtas į dai­ną. Mes gyvi tol, kol skambės mūsų daina, kol pavasarį keis vasara, o vasarą ruduo, ir taip suksis amžinas gyvybės ratas, šildomas saulės, drėkinamas lietaus, džiuginantis žemės gėrybėmis ir mūsų sielas soti­nantis dainomis.

Pirmoji šventinio koncerto dalis: Dainos sparnais leisk man pasveikint ryto saulę. Rytas – simbolis žmogaus gimimo, vaikystės, tautos pradžios, o daina, kaip ir mes, išsiritusi iš Lietuvos lopšio, lydi mus visais gyvenimo eta­pais. Krivių krivaitis, tai mūsų praeities balsas, mūsų istorijos ir dvasinio gyvenimo veikėjas. Jis buvo laikomas vyriau­siuoju dvasininku, žyniuoniu. Pagrindinis jo uždavinys – rū­pintis, kad neužgestu amžinoji ugnis. Amžinoji ugnis — au­kuras, prie kurio per šventes buvo atliekamos visokios apeigos. Krivio vardas buvo kildinamas iš žodžio „krūva”, „ėjimas į krūvą”, t.y. į sueigą, kuri buvo šaukiama atnešant

į kiekvienus namus krivūlę – specialiai išraitytą lazdą.

Per apeigas kriviai rengėsi ilgais baltais drabužiais, ran­koje laikė valdžios simbolį – krivūlę, ant galvos turėjo ąžuolų lapų vainiką. Baltą spalvą lietuviai laikė šventa, susietą su žodžiu „šviesa”. Senojoje pasaulėžiūroje būti baltam, vadinasi, būti ramiam, gražiam, darniam. Į šventę kartu su krivaičiu atvyksta ir jį lydinčios vaidilutės. Vaidilutės – jaunos skaisčios mergaitės – amžinosios ugnies saugotojos, kurios vilkėdavo ilgus baltus rūbus, o ant galvos dėdavo gėlių vainikus. Visi šie veikėjai ir pradės šventę pagerbdami atvykusi Krivį ir atlikdami aukuro uždegimo ritualus.

Antroji koncerto dalis – diena – Man reik dainos, kaip žemei saulės skamba gražiais jaunatviškais balsais, skelbdama vidurdienį, arba jaunystę, vilnijančią žaliais rugių laukais, o saulės šiluma augina derlių, baltina drobes. Lietuvių tautosakoje saulė — šviesos, šilumos ir gyvybės davėja. Lietuviai saulę mylėjo, gerbė, kalbėjo jai maldas, apie ją kūrė dainas, saulę vadino motule, motinėle.

Trečioji dalis pavadinta Ten toli už žvaigždės, vakaras tylus — saulelė, visą dieną lydėjusi mus mūsų darbuose, išeina pailsėti, grįžta atgal į Lietuvą, o mes buriamės prie šventos aukuro ugnies, kuri kaip ir saulė duoda šilumą, šviesą ir primena protėvių dvasios atminimą. Aukuro ugnis — tai geriausia maldos tarpininkė, ji ir lieka šviesti saugoma vaidilučių, kai mes koncerto dalyje Nakties užkalbėjimai dainomis prisimename, dėl ko palikome tėvy­nę, dėl ko stengiamės išlaikyti neapčiuopiamą ir brangiausią turtą – lietuvybę. Per ugnį maldos žodžiai, prašymai, pageidavimai nueina dievams ir protėviams. D. Skrinskaitė-Viskontienė paminėjo, kad šioje dalyje bus dainos, skam­bėjusios vaikystėje ir jaunystė­je, su jomis užaugome, tai „…sentimentalūs prisiminimai, kuriuos kiekvienas atsinešam iš savo gyvenimo ir niekas iki galo jų paaiškinti nesugebės. Dainas ir šventės temą supra­sime, pajusime ir išgyvensime tiek, kiek turime savo gyveni­me patyrimų, prisiminimų”.

Daina ir aš, tas pats esu – paskutinioji šventinio kon­certo dalis, gausi naujais šiai šventei sukurtais džiaugsmin­gais kūriniais. Nakčiai pasibai­gus ir vėl grįžtame į rytą, nauja viltim žvelgdami į ateinantį rytojų tikimės, kad Lietuvos daina skambės dar daug metų mūsų bendruomenėse, kad užtektinai turėsime gabių va­dovų, kad saulė, kiekvieną rytą aplankiusi Lietuvą, sugrįš ir pas mus, o mūsų ateities kartos džiaugsmingai kartos: „Mes ainiai Lietuvos!”.