Site name

Birutė Litvinienė, “DIRVA” – 2010/07/20

Atmenu aš kartą, o seniai tai buvo,
Kai vyresnį brolį leido iš namų,
Kai mama šilainę škaplieriuosna siuvo,
Kai ramino guodė žodžiu neramiu:
Argi daug šilainės škaplieriun paimsi?
Argi ten, už marių, bus tau jos gana?
Bet prie širdžiai jausi ir jau bus tau linksma:
Tu su ja atminsi brolį ir mane…(Jonas Aistis, Kaunas, 1934)

Antanas Maceina vadina lietuvių liaudies dainą „tautos sielos išraiška”. Kiekvieno lietuvio sieloje nuo lopšio, kaip tam Aisčio senų laikų škaplieriun, yra įsiūta daina. Ji yra jo svarbiausių gy­venimo momentų palydovė. Jis ją dainavo visur ir visada nuo gilios senovės: laukuose dirbant, vakarėly linksminan­tis, laidotuvėse liūdint. Kai vežė į Sibirą jis giedojo „0 didis Dieve visagali.” Išėjęs į partizanus dainavo „…rankš­luostin įausiu: Lietuva Tėvynė, Tu didvyrių žeme, mes Tavo vaikai”. 0 prie parlamento be ginklo rankose: „Balnokit broliai žirgus”.

Atvykęs į svetimą kraš­tą, savo vaikus jis migdė dainuodamas: „0 atsimenu namelį, tą gimtinį savo”. Suvažiavusį jaunimą iš visos Šiaurės Amerikos studentų, skautų, ateitininkų stovyklose jungė prie laužų dainuojama daina: „Kaip aras pašautas ir blaškomas vėjo, toli nuo tėvy­nės randuos.”

Taip lietuvį daina surišo su praeitimi, su istorija, su tėvyne ir vieną su kitu.

Išeivijos Lietuvių dainų šventė ir yra kulminacija tos dainos tradicijos, išsaugo­tos nuo vaikystės iki dabar. Atskirtas nuo savo šaknų, lietuvis perdavė iš kartos į kartą tą turtingiausią lietuvių tautosakos dalį, tą dainoje išsakoma gilų jausmą, kurį jis patyrė šeimoje, šeštadieninėje mokykloje, studentų būreliuo­se, tautinėse organizacijose.

Dainuodamas šventėje jis gerbia savo tėvų šalį, jos žmones, jos kultūrą. Ir jis turi galimybę prisijungti prie tos poezijos, kuri yra įau­gusi į lietuvio sielą ir kuri „nuo Horacijaus laikų”, pagal Henriką Radauską, apdai­nuoja tą „grynai asmenišką džiaugsmą ir skausmą, pava­sario dieną, žydintį medį, upę, sniegą, ar debesį”. Jis paliečia tą svarbiausią lietuvių tautos dainų bruožą – lyrizmą – tą gilų tautos jausmo išsakymą, kuris apdainuoja žmogaus vidaus pergyvenimus.

Dainų šventė tai ir yra atkirtis galimybei svetimoje jūroje sumenkėti, pasimesti, išnykti. Dainų šventė tai ir yra ta įstabi galimybė pajusti tą tėvų škaplieriun įsiūtą ir su dideliu šventumo jausmu perduotą dainą.