Božena Bobinienė, www.punskas.pl — 2010 liepa
Šiaurės Amerikoje išeivijos lietuvių dainų šventės rengiamos nuo 1956 m. Lietuviai, gyvenantys už savo senosios Tėvynės ribų, šiomis šventėmis išreiškia dainavimo tradicijas, išsaugotas nuo vaikystės iki šių dienų. Birutė Litvinienė „Dainų šventės 2010” programoje rašo: „Atskirtas nuo savo šaknų lietuvis perdavė iš kartos į kartą turtingiausią lietuvių tautosakos dalį, tą dainoje išsakomą gilų jausmą, kurį jis patyrė šeimoje, šeštadieninėje mokykloje, studentų būreliuose, tautinėse organizacijose. Dainuodamas šventėje jis gerbia savo tėvų šalį, jos žmones, jos kultūrą”.
Visos šventės buvo rengiamos Čikagoje (JAV), išskyrus 5-ąją (1978 m.) ir šių metų – 9-ąją, kurios įvyko Toronte (Kanada). Apie 2010 m. šventę pradėta galvoti jau 2007 m., kuomet meno vadovė Dalia Skrinskaitė-Viskontienė paskelbė IX dainų šventės žodžio-poezijos konkursą. Jo derliui – eilėms – buvo sukurta ir muzika. Šitaip gimė visiškai naujos, specialiai šiai šventei sukurtos dainos.
Buvo sukurta ir IX dainų šventės emblema. Jos autorė – Snaigė Šileikienė. Logotipe vyrauja saulė. Viena jos pusė spinduliuojanti, o kita tamsi. Kai Lietuvoje naktis, Kanadoje šviečia saulė, o kai Kanadoje temsta – Lietuvoje artėja rytas. „(…) atėjom čia su saule išvežti iš baisių pavojų, mes tiek metų liekam „gyvi” lietuviai, nes vis suvažiuojam (…), širdimis vėl prisiliečiam, pasistiprinam, suliepsnojam ir, pasisėmę tos šilumos, stiprybės, meilės, vėl iškeliaujam į savo tolimus namus po visą kontinentą”, – šitaip aiškina emblemos simboliką pati dailininkė.
Šventės pavadinimas – “Daina aš gyvenu”. Scenarijų sukūrė Laimutė Kisielienė ir Dalia Skrinskaitė-Viskontienė. Atitinkamai sudėstytom dainom išdainuota saulės kelionė ir žmogaus gyvenimas. Žmogus, lietuvis gyvas tol, kol skamba jo daina, kol pavasarį keičia vasara, o vasarą ruduo, rudenį – žiema, žiemą – pavasaris. Taip sukasi amžinas gyvybės ratas, šildomas saulės, drėkinamas lietaus, džiuginantis žemės gėrybėmis. Koncertas buvo suskirstytas į kelias dalis: “Dainos sparnais leisk man pasveikint ryto saulę”, “Man reik dainos, kaip žemei saulės”, “Ten toli, už žvaigždės”, “Nakties užkalbėjimai”, “Daina ir aš, tas pats esu”
Taigi pirmą kartą Punsko kultūrinės veiklos istorijoje išeivijos lietuvių dainų šventėje dalyvavo ir Punsko LKN choras “Dzūkija”. Paskatinti mūsų kraštiečių, gyvenančių Kanadoje ir aktyviai įsijungusių į Suvalkų krašto išeivijos sambūrio (SKLIS) veiklą bei Dainų šventės organizavimą, nusprendėme leistis į kelionę. Per Atlantą skridome ne visi choro dalyviai – 17 dalyvių iš Punsko, 1 iš Varšuvos ir 4 (kartu su vadovu) – iš Lietuvos. Šiai išvykai reikėjo nemažai pastangų, savo lėšų (turėjome patys susimokėti už lėktuvą, nusipirkti rūbus, gaidas), išmokti gana sudėtingą repertuarą, palikti dviem savaitėms savo šeimas ir pareigas. Tačiau, manau, nėra tarp mūsų nei vieno, kuris pasakytų, kad nebuvo verta į Kanadą nuvykti.
Nuo pat pirmų akimirkų Kanadoje buvome labai šiltai priimti Punsko-Seinų-Suvalkų krašto lietuvių. Jau oro uoste jie mus pasitiko su gėlėmis ir spalvingu šūkiu “Sveikiname Punsko “Dzūkiją”. Po to “pasidaliję” mus vežėsi į savo jaukius namus, kur buvome labai šiltai priimti. Gyvenome tikrai labai patogiai: buvome pamaitinti, nuvežti, kur tik prireikdavo, viskuo aprūpinti. SKLIS pastangomis turėjome galimybę nemokamai aplankyti Toronto ir apylinkių įdomias vietas: Toronto bokštą, muziejų, Niagaros krioklius ir Casino, bei dalyvauti Dainų šventės pokyliuose. Dauguma mūsų šeimininkų patys stengėsi, kad mes – jų svečiai – nenuobodžiautumėm: keliaudavome po Toronto ir Missisaugos apylinkes, lankėme žymias vietas.
Beje, pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo IX dainų šventė. Daugiau kaip pusmetį jai ruošėmės repeticijų metu Punske, o atvažiavę į Torontą – generalinėje repeticijoje dieną prieš renginį. Šventėje dalyvavo ne tik suaugusiųjų chorai, bet ir vaikų bei jaunimo. Kartu repetavo ir Toronto orkestras bei “Gintaro” šokėjų grupė. Kad išsiskirtų tūkstantinėje dalyvių minioje, visi chorai buvo apsivilkę sau būdingais marškinėliais. “Dzūkija” irgi tokius turėjo. Alvydas Grigutis visiems mums parūpino originalius marškinėlius su Punsko LKN “Dzūkijos” emblema ir Dainų šventės logotipu. Kai jais apsivilkome, buvo aišku, iš kur ir kas mes esam.
Po ištisą dieną trukusios repeticijos visų chorų dalyviai susirinko Toronto Airport Marriott Hotel, kur vyko bendra vakaronė su lietuviškomis dainomis, muzika, šokiais.
Liepos 4 d., sekmadienio, rytą dalyvavome šv. Mišiose Toronto Prisikėlimo parapijoje. O 14.00 val. jau rinkomės prie Hershey Centre koncertui. Salėje visi chorai rikiavosi ne savo grupėmis, o balsais. Taigi buvome išbarstyti po visą Hershey Centre areną. Koncertas truko apie 3 valandas. Pirmiausiai sugiedoti Kanados, JAV ir Lietuvos himnai. Šventės kopirmininkai Rasa ir Paulius Kurai visus pasveikino ir pakvietė stebėti koncertą. Vėliau didžiuliuose ekranuose matėme vardijamus visus 54 dalyvaujančius chorus. Dauguma jų buvo atvykę iš visos Šiaurės Amerikos, o Europos atstovai buvo tik keli: choras „Gausa” iš Anglijos, „Aukuras” (Klaipėda) ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras iš Lietuvos bei Punsko „Dzūkija”.
Dainų buvo daug, visos labai gražios, daugelis jau girdėtų lietuvių liaudies dainų buvo naujai aranžuotos. Tačiau galbūt daugiausia emocijų visiems, ypač suaugusiųjų chorams, suteikė Dariaus Polikaičio daina pagal Bernardo Brazdžionio eiles „Esi dangau” bei daugiausia dainininkams problemų sukėlusi ir reikalavusi didžiausių pastangų ir energijos Rimo Biliūno (muz.) ir Nijolės Puranaitės-Benotienės (žodž.) „Nebuvo tai žemė“. Be abejo, labai svarbūs koncerto kokybei buvo Toronto orkestras The Hannaford Street Silver Band, taip pat puikūs dirigentai, kurie sugebėdavo „išspausti“ iš dainininkų sudėtingiausias frazes ir garsus. Renginį paįvairino žilos senovės krivis, vaidilutės, „šokančios“ gėlės, skrendančios gervės, „išsiritę“ iš kiaušinių pelėdžiukai… Sudainavę „Nebuvo tai žemė“ (dirigavo pati Dalia Skrinskaitė-Viskontienė) visi iškėlėme specialias žibančias lazdeles. Užgesus šviesoms, žiūrovai vietoj dainininkų išvydo vieną didžiulę trispalvę. Paskutines dvi dainas – „Žemėj Lietuvos“ ir Marijono Mikutavičiaus „Pasveikinkit vieni kitus“ (beje, chorams pritariant ją atliko pats M. Mikutavičius; jo grupės koncertą gyvai galėjom stebėti penktadienio vakarą International Centre) – dainavo linguodami ne tik dalyviai, bet ir žiūrovai.
Vakarą International Centre Dainų šventės proga visiems koncerto dalyviams buvo surengtas pokylis “Miško balsai”. Vakarėlis buvo labai smagus, mat visi jau buvo atsipalaidavę po koncerto. Mūsų choras su Dainų šventės dalyviais dar turėjo progą pabendrauti Toronto Prisikėlimo parapijoje surengtoje vakaronėje. Čia susitikome su Toronto “Volungės”, Lietuvių krikščionių bažnyčios “Gausos” iš Londono, Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos jaunimo choro iš Vilniaus bei “Aukuro” iš Klaipėdos dainininkais. Tą vakarą buvo puiki proga padėkoti Dainų šventės organizatoriams R. ir P. Kurams, D. Viskontienei, J. Kuraitei-Lasienei. Čia atsisveikinome Dainų šventę ir “bendražygius” chorus.
Likusį laiką leidome jau pagal Kanadoje gyvenančių kraštiečių nustatytą grafiką. Visą savaitę lankėme Toronto ir apylinkių įžymybes.
Nuvykome į Niagarą pasižiūrėti garsiųjų krioklių. Nors juos lankant lijo, bet vis tiek vaizdai paliko neišdildomą įspūdį. Kriokliai puikiai atrodo ne tik saulėtą dieną, bet ir lyjant. Niagaroje apžiūrėjome nuostabius gėlynus, parkus. Užėjome ir į Casino, deja, nieko gero ten nepešę, išvykome prie saulės laikrodžio. Sulaukę nakties, žavėjomės virš krioklių spindinčiais fejerverkais. Niagaroje naktį niekas nemiega: pramogų parkai, kazino, kavinės veikia čia veik visą parą.
Kita diena buvo skirta Toronto centro lankymui. Nors buvo negailestingai karšta, mes, Prano Vilkelio vedami, atkakliai keliavome miesto gatvėmis, žavėjomės daugybe dangoraižių, naujoviškais pastatais. Užsukome į Royal York viešbutį, kur mus pasitikus Birutė Vilkelienė pasakojo apie pastaruoju metu ten viešėjusius svečius – Anglijos karalienę Elžbietą ir G20 (Dvidešimties finansų ministrų ir Centrinių bankų valdytojų grupės) susitikimo dalyvius. Iš Toronto bokšto CN Tower stebėjome miesto ir Ontario ežero panoramą. Varginami karščio, užsukome į Toronto muziejaus vėsinamas patalpas atsigaivinti ir apžiūrėti įdomias ekspozicijas, pristatančias ne tik Kanadą, bet ir kitas pasaulio šalis. Grįžę iš centro, visi susitikome viename Toronto jachtų klube, kur vakarienės mus pakvietė Jurgis Kuliešius.
Be abejo, visos savaitės dienos buvo labai intensyviai išgyventos. Nors bendrų išvykų buvo tik kelios, nenuobodžiavom. Mūsų šeimininkai patys mus vežiojo po apylinkes, organizavo susitikimus mažesnėmis grupelėmis.
Beje, „Dzūkija” dar negalėjo visiškai atsipalaiduoti – mūsų laukė du koncertai: Anapilio sodyboje (Missisauga) ir Vasagoje.
Pirmasis „Dzūkijos” koncertas įvyko šeštadienį, liepos 10 d., Anapilio salėje. Vedėja buvo Jolanta Jonušonytė, eiles skaitė Romas Venslauskas ir Alicija Liaukevičienė, birbyne grojo Stasys Simanauskas, jam pianinu pritarė Lina Bakšienė. Mums dirigavo „Dzūkijos” vadovas Vidas Simanauskas, Darius Zimnickas, Egidija Pocienė bei Anapilio sodybos „Gintarėlių” vadovė Deimantė Grigutienė. Kelias Dainų šventės dainas atlikome kartu su Kanadoje gyvenančiais mūsų krašto vyrais. Iš publikos sulaukėme garsių plojimų ir labai šiltų, gražių žodžių. Po koncerto linksminomės bendroje vakaronėje kartu su mūsų žiūrovais.
Sekmadienį, liepos 11 d., dalyvavome šv. Mišiose Vasagos bažnyčioje. Po pamaldų vėl atlikome savo koncertą. Ir čia buvome labai entuziastingai priimti, pavaišinti. Vėliau nuvykome į Deimantės ir Alvydo Grigučių vasarnamį. Čia be galo svetingi šeimininkai visus kvietė pietauti, pabendrauti, padainuoti. Esant puikiam orui ėjome atsigaivinti į Vasagos paplūdimį. Ilgai vakarojome skambant gitaros muzikai ir dainoms.
Dvi savaitės Kanadoje prabėgo labai greitai. Ne vien dėl to, kad visas tas laikotarpis buvo suplanuotas taip, kad nebuvę kada nuobodžiauti, bet visų pirma dėl to, kad mus supo labai geri, malonūs, labai teigiamai nusiteikę žmonės. Prieš išvažiuodami susitikome visi dar kartą “kultiniame” Toronto lietuvių bare “Lokys”. Tačiau nieks jau neskubėjo dainuoti, nors Jurgis Kuliešius, grodamas gitara, vis užvesdavo dainą. Jautėme, kad netrukus išvažiuosim ir paliksim svetingus kanadiečius. Kiekvienas pasakojom savo įspūdžius, bandėm juokauti, tačiau – anot vadovo V. Simanausko – susitikimo atmosfera buvo nostalgiška ir melancholiška. Išsiskirstėme gana anksti, o kitos dienos vakarą išskridome į Lenkiją.
Kas labiausiai pasiliks mano atminty? Žmonių, kurie mus globojo choro viešnagės Kanadoje metu, begalinis nuoširdumas ir siekimas kuo geriau priimti.
“Dzūkijos” choro ir vadovo vardu norėčiau už visa tai nuoširdžiai padėkoti. Esame laimingi, kad mums buvo suteikta galimybė dalyvauti IX lietuvių išeivijos dainų šventėje “Daina aš gyvenu” Toronte, aplankyti žymiausias Toronto ir apylinkių vietas, dalyvauti įvairiuose pokyliuose, susitikimuose.
Ypatingai esam dėkingi toms šeimoms, kurios priėmė mus dviem savaitėms į savo jaukius namus, maitino, visur, kur tik prireikė – nuveždavo, stengėsi, kad mūsų pobūvis Kanadoje būtų ypatingas ir įsimintinas.
Nuoširdžiai ačiū tariame Janinai ir Vitui Dzemionams, Aldutei ir Viktorui Remesat, Birutei ir Pranui Vilkeliams, Violetai ir Dariui Gibavičiams, Natalijai ir Jurgiui Kaleinykams, Onutei ir Broniui Rėkams, Linai ir Romui Jonušoniams, Violetai ir Kazimierui Jonušoniams, Gemai ir Kazimierui Balytams, Rasai ir Algiui Gelažauskams, Onutei Valinčienei, Giedrei Slabasevičienei, Danutei ir Jurgiui Ramanauskams, Anei ir Algiui Nevuliams, Janinai Gurklienei, Violetai ir Valdui Ramanauskams, taip pat tiems, kurie visada buvo arti mūsų “Dzūkijos” kelionių ir vakaronių metu, ypač Deimantei ir Alvydui Grigučiams, Rūtai ir Jurgiui Kuliešiams, Vitui Balytai ir visai Kanados lietuvių bendruomenei.
Dėkojame Astai Pečiulienei ir Vytautui Liškauskui už gerą žodį, organizacinių reikalų sutvarkymą bei transportą į Varšuvos oro uostą ir iš jo.
