Ei! Jovar, jovar, jovar žaliasai!
Ei, jovarėli, žaliasai.
Slaunasai žolyne rugeli,
Tu slaunasai žolynėli rugeli.
Aleliuma loda, aleliuma loda,
Aleliuma loda leliumai.
Slaunasai žolyne rugeli,
Tu slaunasai žolynėli, rugeli.
Valioj plieno dalgeli, valioj!
Valioj bite bitele, valio!
Valioj vyno vyneli, valioj!
Tai valioj dobilėli, valioj!
VALIOJ! VALIOJ!
ANALIZĖ
Moksliškai-biologiškai Jovaras – PLATANALAPIS KLEVAS (acer pseudoplatanus). Platanalapis klevas yra didžiausias iš klevinių (Aceraceae) šeimos augalų. Užauga iki 33m. aukščio. Tai greičiausiai augantis medis, auga iki 60 metų.
Lietuvių mitinėje tautosakoje Jovaras yra laikomas sakrališkas (šventas), labai svarbus gyvybės medis, kurio tiltu lyg ir buvo pereinama iš žiemos į pavasario bei vasaros pasaulį. Jovaras mitologijoje reiškė visatos ir gyvenimo amžinumą.
Pasaulis, kaip ir medis, kuris išaugo iš mažutėlės sėklos, kūrėsi iš šventos kūriamosios galios.
Medžio šaknys – požemis, mirtis, kamienas – žmogaus gyvenimas, o šakos ir viršūnė – dangaus šviesa ir gyvybės ateitis. Medis, nors ir nusimeta rudenį lapus, žiemą apmiršta, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo – medžio sielą. Toks ir žmogaus kelias per gimimą, mirtį ir naują atgimimą.
Šiais žodžiais lietuvių liaudies dainos neradau, todėl įtariu, kad tai pačios Nijolės Sinkevičiūtės pasirinkti ar paraštyi žodžiai liaudies motyvų tematika.
Lietuvių tautosakoje Jovaras/Jievaras, būdamas Gyvybės medžiu, kartu yra ir rugiapiūtės pabaigtuvių simbolis. Visa ši daina yra RUGIAPIŪTĖS pabaigtuvių daina, o kad geriau suprasti apie rugiapiutės pabaigtuves ir ritualus, pridedu trumpą aprašymą.
Pjaunant rugius moterys palikdavusios nenupjautų rugių kuokštelį, iš jų supindavo varpų vainiką ir kasą, o po ja palikdavo duonos ir druskos, kad žemė netaptų bevaisė, dar pasakydavo „Davei man žemele duodam ir tau“. Čia Jievaras/jovaras yra vadinamas rugių dvasia, kuriai aukos atnašaujamos po rugiapjūtės.
Pinant vainiką, buvo dainuojamos vadinamosios Jievaro dainos, kuriose jis kartais vaizduojamas ne javų dvasia, bet Gyvybės medžiu, simbolizuojančiu auginamų rugių amžinumą, nesibaigiamumą.
Taigi tautosakininkai teigia, kad per rugiapjūtės pabaigtuves garbinamas Jievaras yra ne kas kita, kaip Gyvybės medis, simbolizuojantis visokios gyvybės, šiuo atveju javų dygimo bei augimo, nesibaigiamumą. Tai nuolat gimdančio, moteriško prado simbolis.
Senovės žmogus Gyvybės medį – Jievarą laikė derlingumo, vaisingumo, javų dygimo, jų augimo, amžino, niekad nesibaigiančio dinamiškosios jėgos gyvastingumo pasireiškimu.
Tas pats Gyvybės medis lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių, mitologijoje buvo siejamas su dinamiškąja varomąja jėga Saule arba šviesa, turinčia nepaprastos reikšmės žemės auginamiems javams ir visai augalijai.
Dainos žodžiai ‘bite, bitele’ tai mūsų darbštūs kaimo žmonės – vyrai ir moterys dirbę nuo ankstyvo ryto iki saulės laidos. Juos daugelyje dainų poetai lygina su bitės įvaizdžiu, kaip darbštumo ir kantrumo simboliu.
Plieno dalgelis paaiškinimo tikriausiai nereikalauja, o štai ‘vyno, vynelio’ tai nuo seniausių laikų religinėje praktikoje su kraujo ekvivalentu vynu siejama žmogaus nemirtingumo, atgimimo, apskritai visokio išsigelbėjimo idėja. Vėliau žemdirbiškoji ideologija šį sakralų vyno supratimą papildė vaisingumo, produktyvumo simbolika ir “pasisavino” – pradėjo naudoti savo apeiginėse dainose.
Aleliuma loda, aleliuma loda, tai advento dainose vartojami priedai: leliumoj; aleliuma; aleliuma rūta; aleliuma loda ir kt.
Slaunasai – vertingas, gražus, žinomas. Slaunus gali būti ir žmogus nebūtinai augalas.
N.Benotienė
