Štai ir praėjo visų mūsų taip laukta IX dainų šventė Toronte. Teko nemažai padirbėti, kad galėtume sudaryti didžiulį jungtinį chorą. Visi skaičiavome likusias dienas iki šventės – jaunesniems dainininkams ji buvo pirmoji, kiti laukė jau seniai bepatirto malonaus jausmo, kai dainuoja daugiau nei tūkstantis atlikėjų. Klausytis tokio didžiulio choro yra tikrai malonu, o jei dar ir pats į jį gali įsilieti – tai savotiškas stebuklas! Širdį kuteno, o ir ašarą ne vienas išspaudė pradėjus traukti tautiškas giesmes, ką jau bekalbėti apie seniai pamiltas dainas! Visi patyrėme nepaprastą džiaugsmą.  Net ir po keleto dienų besidalydamas įspūdžiais, ne vienas prisipažino, kad vis tebeskamba ausyse „tūkstantis žingsnelių“. Dainų šventės įspūdis, manau, yra neišdildomas iš atminties tiek dainavusiam, tiek dainų besiklausiusiam…

Renginys buvo turtingas ne tik dainomis, bet ir gausybe kitų įvykių, kuriuose mielai visi dalyvavo. Malonu buvo vaikščioti po „Dainamiesčio“ gatveles ir gardžiuotis lietuviškais patiekalais. Smagu buvo klausyti muzikantų, kiemelyje vakaronės metu linksminusių minią žmonių. Nepaprastai gerą įspūdį paliko jaunimas, šokantis skambant lietuviškai muzikai. Galime tik didžiuotis savo jaunąja karta – ne veltui praėjo vakarai besimokant dainų ir besiklausant įrašų!

Šventė surengta tikrai profesionaliai – puikus chorų prisistatymas, malonu dainuoti pritariant puikiam orkestrui, diriguojamam profesionalių dirigentų. Miela buvo matyti jaunimą, talkinusį renginyje. Visi sutikti žmonės buvo be galo mandagūs, besišypsantys, neatrodė, jog jie pavargę nuo daugybės darbų organizuojant šią nuostabią šventę. Kartais ir nedidelį vakarėlį sunku būna surengti, o čia tokia šventė, į kurią sugužėjo tūkstančiai žmonių iš įvairių pasaulio kampelių. Tikra fiesta! Ir visi sutikti nepaprastai maloniai, be jokių nesusipratimų. Ko bepaklausdavai, gaudavai reikiamą informaciją. Toronto lietuviai gali didžiuotis savo vadovais, dirigentais ir dainininkais, visais organizatoriais, dirbusiais puikiai. Smagu buvo lankytis tokiame gražiame ir švariame mieste – Kanados lietuvių „sostinėje“.

Visiems organizatoriams didelis ačiū! Linkiu Jums kuo geriausios kloties ir toliau ruošiant tokius puikius renginius.

Su pagarba – Rita Klimavičienė
Aleksandros Kazickienės lituanistinės mokyklos choro vadovė

Kur gali nuvesti meilė dainai ir dainavimui vieną žmogų? Paklauskite vilnietės Jolantos Čiasaitės, informacijos ir reklamos specialistės, moterų choro “Liepos” dainininkės, ir ji jums trumpai atsakys – į Kanadą, į Torontą! Į tolimą daugiatautį, daugiakultūrį miestą, kur tarp daugiau nei šimto tautų ir kultūrų, skamba ir lietuvių kalba. Ir ne tik kalbama, bet ir dainuojama lietuviškai. O šito nuotykio, vejantis lietuvišką dainą už Atlanto, pradžia buvo Vilniuje.

Jolanta prisimena: – Kai Lietuvoje, Vilniuje, Tūkstantmečio dainų šventėje pamačiau grupę žmonių, vilkinčių marškinėliais su kvietimais į Dainų šventę Kanadoje, nustebau ir  susidomėjau. Pradėjau klausinėti ir ieškoti, ar iš Lietuvos kas nors ketina ten važiuoti. Iš  radžių neradau (vėliau atsirado du chorai) ketinančių leistis į ilgą kelionę. Nenusiminiau, paskambinau savo pusseserei Toronto “Volungės” choro akompaniatorei pianistei Ilonai Beresnevičienei, abi pasitarėme, ką daryti. Parašiau laišką “Volungės” choro vadovei ir Dainų šventės meno vadovei Daliai Viskontienei, klausdama, ar galėčiau dainuoti su jos choru šventėje. Nustebau ir apsidžiaugiau, gavusi labai malonų atsakymą ir sutikimą bei  patarimų, kaip reikia pasirengti koncertui. Dainų šventės tinklalapyje radau viską, ko reikia: dainų žodžius, gaidas, netgi judesių choreografiją. Mokiausi pati viena. Į Torontą atskridau prieš pat Dainų šventę ir dar suspėjau pabūti vienoje “Volungės” choro, paskui  ir bendroje jau visos šventės choro repeticijoje.

– Koks buvo jausmas dainuojant tūkstantiniame lietuvių būryje taip toli nuo Lietuvos?

– Neįtikėtinai geras, lig šiol dar jaučiu tą šventišką nuotaiką. Labai patiko repertuaras – įdomios ir įvairios dainos ir jų melodijos. Su ypatingu jausmu dainavau partizanų ir išeivijoje sukurtas dainas; Lietuvoje mes dainuojame kitokias. Įspūdinga ir visa kita šventės programa, scenografija, neįtikėtinai gera visa organizacija – nuo mažų iki svarbių darbų, apie viską pagalvota ir pasirūpinta. Žinant, kad visa tai darė savanoriai, patys dainininkai – dar labiau stebina. Negaliu nepaminėti patirties, kurią gavau per šias kelias repeticijas. Nustebino choro profesionalus požiūris į savo dainavimą ne tik koncerto, bet ir repeticijų metu, dainininkų pagarba ir atidumas choro vadovui, jų siekimas kuo geriau pajusti patiems ir atskleisti kitiems dainos žodžių prasmę ir melodijos grožį. Atsiverčiau choro gaidas ir nustebino iki smulkmenų pažymėtos pastabos ir nuorodos dainininkui – tik sek jomis ir dainuok… Jaučiu, kad parvažiavus namo, į Lietuvą, man nebus lengva grįžti prie įprastos tvarkos, norėsis pagal tą patirtį ką nors keisti, dirbti kitaip.

– Repeticijos, trys šventės dienos, o viešnagės laikas ribotas. Ar teko kiek nors  pamatyti Kanados?

– Labai džiaugiuosi, kad užteko laiko ir vienai kitai kelionei. Jau kitą dieną po šventės, kuprinę ir žemėlapį pasiėmusi, iškeliavau į rytinę Kanadą – Montrealį ir Kvebeko miestą. Taip, nuotoliai ne lietuviški. Buvau Niagaros pakrantėse, Kingstono ežerynuose. Gamta nuostabi, bet dar didesnį įspūdį paliko žmonės, jų geranoriškumas, ir miestai – gera, atvira erdvė norintiems ją pažinti ir kviečiantiems dar kartą sugrįžti.

– Ačiū už pokalbį.

Sunku būtų paneigti, kad IX Lietuvių dainų šventė (toliau DŠ) savyje nešė ypač galingą užtaisą. Vis dar neblėstanti prisiminimų aistra kaitina mūsų sielas dalintis įspūdžiais, džiaugsmais, padėkomis tiems, kas stojo prie šios Šventės organizavimo vairo ir atvedė mus visus iki šiandieninės būsenos, kai, rodos, kiekviena kūno ląstelė paliesta, kiekviena styga suvirpinta, kiekvienas gražus lietuviškas žodis išgirstas…Paprašiau mintimis pasidalinti Romualdą Gražinį, IX Dainų šventės dirigentą, Lietuvos valstybinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos choro vadovą, kuris sakė esąs sukrėstas to, ką patyrė čia, Kanadoje, Toronto mieste.

“Liepos 6-ąją Lietuva šventė Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Tik aš nežinau, kur buvo daugiau Lietuvos – čia, liepos 2-4 d.d., ar maždaug tuo pačiu laiku geografinėjeLietuvoje. Man regis, daugiau Lietuvos  buvo čia – Toronto mieste. Mistinis Lietuvos kūnas ir dvasia buvo čia, su mumis ir mumyse. Čia yra tokia Lietuva, kurios tęsimas yra svarbiausias dalykas čiabuviams lietuviams. Tai toks mistinis kūnas, apie kurį svajočiau, kad taip būtų Lietuvoj. Kad mes visi taip suvoktumėm lietuviškų tautiškų, krikščioniškų vertybių svarbą ir įsipareigojimą joms. Esu labai sukrėstas ir noriu labai visiems padėkoti už suteiktą patirtį, kurią vieni jaučia vienaip, kiti kitaip, bet visi labai labai stipriai. Linkiu mums visiems, kad mūsų vaikai tą patirtų ir po truputėlį perimtų”, – pasibaigus Šventei jausmingai kalbėjo pašnekovas.

“Esu nustebintas daugeliu dalykų – užjūrio lietuvių bendruomenėj esu pirmą kartą. Montrealyje buvau vieną kartą su naujosiosmuzikos ansambliu. Irgi buvom susitikę su lietuvių bendruomene, bet ten nebuvo toks platus susibūrimas, susivažiavimas lietuvių iš įvairių kraštų ir su tokiu gražiu tikslu. Ten buvo mūsų koncertai visai kitokiame festivalyje. Šitame suvažiavime aš turiu nepaprastai gražių įspūdžių. Vienas iš jų tai yra Rimo Biliūno muzika. Aš nustebau, kad toks kompozitorius yra išeivių tarpe ir, pasirodo, kad jis ne taip jau labai žinomas. Kiek supratau, jam buvo duota užduotis savotiškai apvienyti šventę, parašyti kūrinį vaikučiams Buvo žodis Lietuva, atliktą kažkur arti koncerto pradžios, kad pradėtų Dainų šventės temą. Ir parašyti baigminį kūrinį – Nebuvo tai žemė. Abu kūriniai yra labai nepigūs, labai originalūs”.

– Kuria prasme nepigūs?

“Muzikine prasme labai įdomūs, originalūs ir labai netikėti – tai yra tiesiog gera muzika. R. Biliūno brandumas kūriniuose – man akivaizdus. Brandumas – tiek išmoninis kompozitorinis, tiek muzikinės, tiek instrumentuotės. Pirmą kartą išgirdau šį kūrinį per šeštadienio repeticiją su visu orkestru. Vien kokia įžanga! Kaip paskui po truputėlį vystosi gana sudėtinga polifoninė muzikinė kalba, pereinanti per balsus tema ir ateinanti iki vertikalių akordinių susivienijimų. Kūrinys turi puikią dramaturginę formą, labai gražiai išvystytas, tarsi viena banga vytų kitą bangą, paskui “išeina” į nušviesėjimą, kuris tarsi tampa priesaika, o muzikiniai – kulminacija. Tiesiog ši IX Dainų šventė dovanojo lietuvių chorinei muzikinei kultūrai puikų kūrinį, kuris turėtų turėti tikrai labai netrumpą gyvenimą ir ne vienoj DŠ būti atliktas.

Kiekvienoj DŠ yra kūrinių, kurie skirti publikai ir tai yra gerai, nes turi būti visko. Kažkuri muzika skirta jaunimui, kažkuri skirta patriotiniam jausmui išreikšti, kokiai nors meilei, grožiui, kitiems dalykams, bet labai gerai, kai yra sudėtingesnių kūrinių, per kuriuos chorai gali sustiprėti, pasitempti. Galbūt tai yra tam tikra auka, kurią moka klausytojai, bet čia buvo susirinkę suinteresuoti klausytojai, kuriems svarbūs dalykai, kad tarpt lietuvių kultūra, vystytųsi ir turėtų rimtas pajėgas. Aišku, jei imant aukščiausiu lygiu, imant pasaulinio lygio scenas ir keliant pačius aukščiausius sau uždavinius, tai toks atlikimas nebuvo pats geriausias. Bet prisiminkime visą chorų lygį, kurių daugelis dainininkų nepažįsta natų, repetuoja vieną kartą į savaitę, nors pradėjo ruoštis prieš metus. Aš klausiau daugelio dainininkų, kuris kūrinys labiausiai patiko, ir dauguma jų atsakė Nebuvo tai žemė. O tai rodo, kad jie turi muzikinį skonį!

– Ar Jūs esate dirigavęs Lietuvos DŠ? Ar galėtumėt palyginti kaip švenčiama Lietuvoje ir čia?

Man lietuviška daina kažkada seniai atsiskleidė tuo, kad daina – tai praeities lietuvio gyvenimo būdas. Jis kėlėsi su daina, ėjo, dirbo su daina, šventes šventė su daina, tuokėsi su daina, mirė su giesme ir t.t. Todėl šioje DŠ su aukuru, su lietuvių rituališkumu, einančiu nuo ryto iki vakaro, tam tikras scenarijus sujungė visą koncertą būtent į ritualinį vyksmą, kuris ir priartėjo savo esme prie lietuviškos dainos. Kartais tokių bandymų būta ir Lietuvoje, bet joje DŠ daugiau tampa visų suvažiavimais, koncertu, bet kažkokio esminio apsijungimo, kažkokio vertybinio pasičiupinėjimo, kad sušiltų vieni nuo kitų, kad patriotiškumas, dvasinė Lietuvos teritorija vėl sustiprėtų viduje ir įgautų vos ne kūną – to man kaskart labiau trūksta. Gal būt todėl, kad Lietuvoje paskirtą DŠ savaitgalį būna ir šokių diena, ir ansamblių vakaras, todėl DŠ tampa daugiau festivaliais.

Lietuvoje DŠ diriguoju nuo 1994 metų. Galbūt Lietuvoje dainuojame šiek tiek sudėtingesnį repertuarą. Tačiau čia ir Lietuvoje muzikiniai meniniai uždaviniai yra arti panašaus lygio. Tik čia būdamas, patyriau kur kas daugiau nuostabių dalykų: vienas iš jų yra tai, kad čia labai puiki lietuvių bendruomenė. Kaip gražiai pasiskirstė vaidmenimis Šventės organizatoriai, kiek daug žmonių yra įtraukta, ir jie be kažkokių ambicijų dirba, jausdami bendrumą, artimo petį ir t.t. Sekmadienį, dalyvavus Mišiose, supratau, kad kunigai čia yra kartu su visa bendruomene.

Man susidarė įspūdis, kad čia neatsiejamai diegiamos tautinės ir krikščioniškos vertybės bei jaučiamas didelis patriotizmas. Ko Lietuvoje nebelieka beveik visiškai, nes labai sunkiai visi gyvena, blogai uždirba, valdžia bloga, viskas blogai, tarp gerų lietuvių yra daug blogų – nusikaltėlių ir t.t., ir pan. Optimizmo ir patriotizmo Lietuvoje – beišsenkantys ištekliai.

Kartais man regis, kad Lietuvoje jau nebėra tos kartos, kurioje šie jausmai būtų išlikę. O čia – tai aiškiai gali jausti. Aišku, Lietuva čia – legendų apipinta, tam tikra prasme net pažadėtoji žemė. Geografine prasme, čiabuviams Lietuva yra ta žemė, iš kur jie kilę, kur auga nuostabūs medžiai, žydi puikios pievos, teka skaidrūs upeliai, tyvuliuoja ežerai, jūra skalauja smėlėtus krantus… Jums Lietuva– visi vertybiniai dalykai, kuriuos per daugelį amžių nuo M. Mažvydo laikų kūrė mūsų šviesuoliai. Visa tai, apie ką jau beveik nebekalbama Lietuvoje, nes mes globalizuojamės, einam į Europos sąjungą ir t.t. Čia – mano minėtos vertybės laiko įsikabinę lietuvių širdis savo šaknimis. Bažnyčia nėra atskirai, nediktuoja savo sąlygų, o yra kartu, primindama krikščioniškus momentus, sakramentus. Čia kunigai labai gražiai skleidžia krikščionišką mintį, jungia su tautiškumu ir primena apie esminius fundamentalius krikščioniškus dalykus. Tai yra nuostabu!

Taip pat čia atradau labai gražią kartų kombinaciją, kur vyresni žmonės perduoda savo tradicijas, laiko savo rankose vadeles, toliau – puiki vidurinė grandis, kurioje gal Darius Polikaitis griežia pagrindiniu instrumentu, ir paskui jaunieji talentai – Saulius Kliorys su Kęstučiu Daugirdu. Dėkodamas visiems, išsivežu pačius nuostabiausius įspūdžius”.

 – Ačiū už pokalbį ir gražias mintis.

Šiaurės Amerikoje išeivijos lietuvių dainų šventės rengiamos nuo 1956 m. Lietuviai, gyvenantys už savo senosios Tėvynės ribų, šiomis šventėmis išreiškia dainavimo tradicijas, išsaugotas nuo vaikystės iki šių dienų. Birutė Litvinienė „Dainų šventės 2010” programoje rašo: „Atskirtas nuo savo šaknų lietuvis perdavė iš kartos į kartą turtingiausią lietuvių tautosakos dalį, tą dainoje išsakomą gilų jausmą, kurį jis patyrė šeimoje, šeštadieninėje mokykloje, studentų būreliuose, tautinėse organizacijose. Dainuodamas šventėje jis gerbia savo tėvų šalį, jos žmones, jos kultūrą”.

Visos šventės buvo rengiamos Čikagoje (JAV), išskyrus 5-ąją (1978 m.) ir šių metų – 9-ąją, kurios įvyko Toronte (Kanada). Apie 2010 m. šventę pradėta galvoti jau 2007 m., kuomet meno vadovė Dalia Skrinskaitė-Viskontienė paskelbė IX dainų šventės žodžio-poezijos konkursą. Jo derliui – eilėms – buvo sukurta ir muzika. Šitaip gimė visiškai naujos, specialiai šiai šventei sukurtos dainos.

Buvo sukurta ir IX dainų šventės emblema. Jos autorė – Snaigė Šileikienė. Logotipe vyrauja saulė. Viena jos pusė spinduliuojanti, o kita tamsi. Kai Lietuvoje naktis, Kanadoje šviečia saulė, o kai Kanadoje temsta – Lietuvoje artėja rytas. „(…) atėjom čia su saule išvežti iš baisių pavojų, mes tiek metų liekam „gyvi” lietuviai, nes vis suvažiuojam (…), širdimis vėl prisiliečiam, pasistiprinam, suliepsnojam ir, pasisėmę tos šilumos, stiprybės, meilės, vėl iškeliaujam į savo tolimus namus po visą kontinentą”, – šitaip aiškina emblemos simboliką pati dailininkė.

Šventės pavadinimas – “Daina aš gyvenu”. Scenarijų sukūrė Laimutė Kisielienė ir Dalia Skrinskaitė-Viskontienė. Atitinkamai sudėstytom dainom išdainuota saulės kelionė ir žmogaus gyvenimas. Žmogus, lietuvis gyvas tol, kol skamba jo daina, kol pavasarį keičia vasara, o vasarą ruduo, rudenį – žiema, žiemą – pavasaris. Taip sukasi amžinas gyvybės ratas, šildomas saulės, drėkinamas lietaus, džiuginantis žemės gėrybėmis. Koncertas buvo suskirstytas į kelias dalis: “Dainos sparnais leisk man pasveikint ryto saulę”, “Man reik dainos, kaip žemei saulės”, “Ten toli, už žvaigždės”, “Nakties užkalbėjimai”, “Daina ir aš, tas pats esu”

Taigi pirmą kartą Punsko kultūrinės veiklos istorijoje išeivijos lietuvių dainų šventėje dalyvavo ir Punsko LKN choras “Dzūkija”. Paskatinti mūsų kraštiečių, gyvenančių Kanadoje ir aktyviai įsijungusių į Suvalkų krašto išeivijos sambūrio (SKLIS) veiklą bei Dainų šventės organizavimą, nusprendėme leistis į kelionę. Per Atlantą skridome ne visi choro dalyviai – 17 dalyvių iš Punsko, 1 iš Varšuvos ir 4 (kartu su vadovu) – iš Lietuvos. Šiai išvykai reikėjo nemažai pastangų, savo lėšų (turėjome patys susimokėti už lėktuvą, nusipirkti rūbus, gaidas), išmokti gana sudėtingą repertuarą, palikti dviem savaitėms savo šeimas ir pareigas. Tačiau, manau, nėra tarp mūsų nei vieno, kuris pasakytų, kad nebuvo verta į Kanadą nuvykti.

Nuo pat pirmų akimirkų Kanadoje buvome labai šiltai priimti Punsko-Seinų-Suvalkų krašto lietuvių. Jau oro uoste jie mus pasitiko su gėlėmis ir spalvingu šūkiu “Sveikiname Punsko “Dzūkiją”. Po to “pasidaliję” mus vežėsi į savo jaukius namus, kur buvome labai šiltai priimti. Gyvenome tikrai labai patogiai: buvome pamaitinti, nuvežti, kur tik prireikdavo, viskuo aprūpinti. SKLIS pastangomis turėjome galimybę nemokamai aplankyti Toronto ir apylinkių įdomias vietas: Toronto bokštą, muziejų, Niagaros krioklius ir Casino, bei dalyvauti Dainų šventės pokyliuose. Dauguma mūsų šeimininkų patys stengėsi, kad mes – jų svečiai – nenuobodžiautumėm: keliaudavome po Toronto ir Missisaugos apylinkes, lankėme žymias vietas.

Beje, pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo IX dainų šventė. Daugiau kaip pusmetį jai ruošėmės repeticijų metu Punske, o atvažiavę į Torontą – generalinėje repeticijoje dieną prieš renginį. Šventėje dalyvavo ne tik suaugusiųjų chorai, bet ir vaikų bei jaunimo. Kartu repetavo ir Toronto orkestras bei “Gintaro” šokėjų grupė. Kad išsiskirtų tūkstantinėje dalyvių minioje, visi chorai buvo apsivilkę sau būdingais marškinėliais. “Dzūkija” irgi tokius turėjo. Alvydas Grigutis visiems mums parūpino originalius marškinėlius su Punsko LKN “Dzūkijos” emblema ir Dainų šventės logotipu. Kai jais apsivilkome, buvo aišku, iš kur ir kas mes esam.

Po ištisą dieną trukusios repeticijos visų chorų dalyviai susirinko Toronto Airport Marriott Hotel, kur vyko bendra vakaronė su lietuviškomis dainomis, muzika, šokiais.

Liepos 4 d., sekmadienio, rytą dalyvavome šv. Mišiose Toronto Prisikėlimo parapijoje. O 14.00 val. jau rinkomės prie Hershey Centre koncertui. Salėje visi chorai rikiavosi ne savo grupėmis, o balsais. Taigi buvome išbarstyti po visą Hershey Centre areną. Koncertas truko apie 3 valandas. Pirmiausiai sugiedoti Kanados, JAV ir Lietuvos himnai. Šventės kopirmininkai Rasa ir Paulius Kurai visus pasveikino ir pakvietė stebėti koncertą. Vėliau didžiuliuose ekranuose matėme vardijamus visus 54 dalyvaujančius chorus. Dauguma jų buvo atvykę iš visos Šiaurės Amerikos, o Europos atstovai buvo tik keli: choras „Gausa” iš Anglijos, „Aukuras” (Klaipėda) ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras iš Lietuvos bei Punsko „Dzūkija”.

Dainų buvo daug, visos labai gražios, daugelis jau girdėtų lietuvių liaudies dainų buvo naujai aranžuotos. Tačiau galbūt daugiausia emocijų visiems, ypač suaugusiųjų chorams, suteikė Dariaus Polikaičio daina pagal Bernardo Brazdžionio eiles „Esi dangau” bei daugiausia dainininkams problemų sukėlusi ir reikalavusi didžiausių pastangų ir energijos Rimo Biliūno (muz.) ir Nijolės Puranaitės-Benotienės (žodž.) „Nebuvo tai žemė“. Be abejo, labai svarbūs koncerto kokybei buvo Toronto orkestras The Hannaford Street Silver Band, taip pat puikūs dirigentai, kurie sugebėdavo „išspausti“ iš dainininkų sudėtingiausias frazes ir garsus. Renginį paįvairino žilos senovės krivis, vaidilutės, „šokančios“ gėlės, skrendančios gervės, „išsiritę“ iš kiaušinių pelėdžiukai… Sudainavę „Nebuvo tai žemė“ (dirigavo pati Dalia Skrinskaitė-Viskontienė) visi iškėlėme specialias žibančias lazdeles. Užgesus šviesoms, žiūrovai vietoj dainininkų išvydo vieną didžiulę trispalvę. Paskutines dvi dainas – „Žemėj Lietuvos“ ir Marijono Mikutavičiaus „Pasveikinkit vieni kitus“ (beje, chorams pritariant ją atliko pats M. Mikutavičius; jo grupės koncertą gyvai galėjom stebėti penktadienio vakarą International Centre) – dainavo linguodami ne tik dalyviai, bet ir žiūrovai.

Vakarą International Centre Dainų šventės proga visiems koncerto dalyviams buvo surengtas pokylis “Miško balsai”. Vakarėlis buvo labai smagus, mat visi jau buvo atsipalaidavę po koncerto. Mūsų choras su Dainų šventės dalyviais dar turėjo progą pabendrauti Toronto Prisikėlimo parapijoje surengtoje vakaronėje. Čia susitikome su Toronto “Volungės”, Lietuvių krikščionių bažnyčios “Gausos” iš Londono, Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos jaunimo choro iš Vilniaus bei “Aukuro” iš Klaipėdos dainininkais. Tą vakarą buvo puiki proga padėkoti Dainų šventės organizatoriams R. ir P. Kurams, D. Viskontienei, J. Kuraitei-Lasienei. Čia atsisveikinome Dainų šventę ir “bendražygius” chorus.

Likusį laiką leidome jau pagal Kanadoje gyvenančių kraštiečių nustatytą grafiką. Visą savaitę lankėme Toronto ir apylinkių įžymybes.

Nuvykome į Niagarą pasižiūrėti garsiųjų krioklių. Nors juos lankant lijo, bet vis tiek vaizdai paliko neišdildomą įspūdį. Kriokliai puikiai atrodo ne tik saulėtą dieną, bet ir lyjant. Niagaroje apžiūrėjome nuostabius gėlynus, parkus. Užėjome ir į Casino, deja, nieko gero ten nepešę, išvykome prie saulės laikrodžio. Sulaukę nakties, žavėjomės virš krioklių spindinčiais fejerverkais. Niagaroje naktį niekas nemiega: pramogų parkai, kazino, kavinės veikia čia veik visą parą.

Kita diena buvo skirta Toronto centro lankymui. Nors buvo negailestingai karšta, mes, Prano Vilkelio vedami, atkakliai keliavome miesto gatvėmis, žavėjomės daugybe dangoraižių, naujoviškais pastatais. Užsukome į Royal York viešbutį, kur mus pasitikus Birutė Vilkelienė pasakojo apie pastaruoju metu ten viešėjusius svečius – Anglijos karalienę Elžbietą ir G20 (Dvidešimties finansų ministrų ir Centrinių bankų valdytojų grupės) susitikimo dalyvius. Iš Toronto bokšto CN Tower stebėjome miesto ir Ontario ežero panoramą. Varginami karščio, užsukome į Toronto muziejaus vėsinamas patalpas atsigaivinti ir apžiūrėti įdomias ekspozicijas, pristatančias ne tik Kanadą, bet ir kitas pasaulio šalis. Grįžę iš centro, visi susitikome viename Toronto jachtų klube, kur vakarienės mus pakvietė Jurgis Kuliešius.

Be abejo, visos savaitės dienos buvo labai intensyviai išgyventos. Nors bendrų išvykų buvo tik kelios, nenuobodžiavom. Mūsų šeimininkai patys mus vežiojo po apylinkes, organizavo susitikimus mažesnėmis grupelėmis.

Beje, „Dzūkija” dar negalėjo visiškai atsipalaiduoti – mūsų laukė du koncertai: Anapilio sodyboje (Missisauga) ir Vasagoje.

Pirmasis „Dzūkijos” koncertas įvyko šeštadienį, liepos 10 d., Anapilio salėje. Vedėja buvo Jolanta Jonušonytė, eiles skaitė Romas Venslauskas ir Alicija Liaukevičienė, birbyne grojo Stasys Simanauskas, jam pianinu pritarė Lina Bakšienė. Mums dirigavo „Dzūkijos” vadovas Vidas Simanauskas, Darius Zimnickas, Egidija Pocienė bei Anapilio sodybos „Gintarėlių” vadovė Deimantė Grigutienė. Kelias Dainų šventės dainas atlikome kartu su Kanadoje gyvenančiais mūsų krašto vyrais. Iš publikos sulaukėme garsių plojimų ir labai šiltų, gražių žodžių. Po koncerto linksminomės bendroje vakaronėje kartu su mūsų žiūrovais.

Sekmadienį, liepos 11 d., dalyvavome šv. Mišiose Vasagos bažnyčioje. Po pamaldų vėl atlikome savo koncertą. Ir čia buvome labai entuziastingai priimti, pavaišinti. Vėliau nuvykome į Deimantės ir Alvydo Grigučių vasarnamį. Čia be galo svetingi šeimininkai visus kvietė pietauti, pabendrauti, padainuoti. Esant puikiam orui ėjome atsigaivinti į Vasagos paplūdimį. Ilgai vakarojome skambant gitaros muzikai ir dainoms.

Dvi savaitės Kanadoje prabėgo labai greitai. Ne vien dėl to, kad visas tas laikotarpis buvo suplanuotas taip, kad nebuvę kada nuobodžiauti, bet visų pirma dėl to, kad mus supo labai geri, malonūs, labai teigiamai nusiteikę žmonės. Prieš išvažiuodami susitikome visi dar kartą “kultiniame” Toronto lietuvių bare “Lokys”. Tačiau nieks jau neskubėjo dainuoti, nors Jurgis Kuliešius, grodamas gitara, vis užvesdavo dainą. Jautėme, kad netrukus išvažiuosim ir paliksim svetingus kanadiečius. Kiekvienas pasakojom savo įspūdžius, bandėm juokauti, tačiau – anot vadovo V. Simanausko – susitikimo atmosfera buvo nostalgiška ir melancholiška. Išsiskirstėme gana anksti, o kitos dienos vakarą išskridome į Lenkiją.

Kas labiausiai pasiliks mano atminty? Žmonių, kurie mus globojo choro viešnagės Kanadoje metu, begalinis nuoširdumas ir siekimas kuo geriau priimti.  

 “Dzūkijos” choro ir vadovo vardu norėčiau už visa tai nuoširdžiai padėkoti. Esame laimingi, kad mums buvo suteikta galimybė dalyvauti IX lietuvių išeivijos dainų šventėje “Daina aš gyvenu” Toronte, aplankyti žymiausias Toronto ir apylinkių vietas, dalyvauti įvairiuose pokyliuose, susitikimuose.

Ypatingai esam dėkingi toms šeimoms, kurios priėmė mus dviem savaitėms į savo jaukius namus, maitino, visur, kur tik prireikė – nuveždavo, stengėsi, kad mūsų pobūvis Kanadoje būtų ypatingas ir įsimintinas.

Nuoširdžiai ačiū tariame Janinai ir Vitui Dzemionams, Aldutei ir Viktorui Remesat, Birutei ir Pranui Vilkeliams, Violetai ir Dariui Gibavičiams, Natalijai ir Jurgiui Kaleinykams, Onutei ir Broniui Rėkams, Linai ir Romui Jonušoniams, Violetai ir Kazimierui Jonušoniams, Gemai ir Kazimierui Balytams, Rasai ir Algiui Gelažauskams, Onutei Valinčienei, Giedrei Slabasevičienei, Danutei ir Jurgiui Ramanauskams, Anei ir Algiui Nevuliams, Janinai Gurklienei, Violetai ir Valdui Ramanauskams, taip pat tiems, kurie visada buvo arti mūsų “Dzūkijos” kelionių ir vakaronių metu, ypač Deimantei ir Alvydui Grigučiams, Rūtai ir Jurgiui Kuliešiams, Vitui Balytai ir visai Kanados lietuvių bendruomenei. 

Dėkojame Astai Pečiulienei ir Vytautui Liškauskui už gerą žodį, organizacinių reikalų sutvarkymą bei transportą į Varšuvos oro uostą ir iš jo.

Edvardas Šulaitis, “AMERIKOS LIETUVIS” — 2010/07/24

Nors IX lietuvių dainų šventė buvo pirmoji, kurioje šių eilučių autoriui neteko dalyvauti, tačiau jos proga išėjęs stambokas leidinys, pavadintas „Daina aš gyvenu“, turintis 144 puslapius, padėjo susidaryti neblogą šventės vaizdą.

Renginys, atrodo, buvo kuklesnis už tą, kuris Toronte vyko prieš 32 metus – 1978-aisiais. Tai buvo jau 5-oji panaši šventė, skaičiuojant nuo 1956 m., kai Čikagos „Coliseum“ patalpose surengtas pirmasis panašus renginys, kurio ruošimo komitete (spaudos komisijoje) teko ir man aktyviai dalyvauti bei susipažinti su organizaciniais darbais (tai teko pakartoti ir kai kuriose vėlesnėse dainų ir šokių šventėse).

1978-ųjų Dainų šventė Toronte buvo išskirtinė – joje dalyvavo beveik daugiausia dainos kolektyvų ir choristų nei kitose. Ji vyko kartu su I pasaulio lietuvių sporto švente ir PLB Seimu.

Ypač būtina paminėti Pasaulio lietuvių žaidynes. Žaidynės vėliau buvo rengiamos ir kituose miestuose, o dabar jos vyksta jau Lietuvoje. Reikia pažymėti, kad tada tie trys renginiai buvo vadinami Pasaulio lietuvių dienomis ir parodė, kad Toronto lietuviai yra pajėgūs suruošti tokį milžinišką įvykį.

Kitoks vaizdas po 32 metų
Reikia pasveikinti Toronto lietuvius, kad jie ėmėsi iniciatyvos organizuoti IX lietuvių dainų šventę ir sugebėjo ją išreklamuoti turbūt geriau nei ankstesni rengėjai Čikagoje (septynios iš jų buvo surengtos Amerikos lietuvių sostinėje).

Iš leidinio „Daina aš gyvenu“ galima daug ką sužinoti, kai ką norime ir čia pateikti. Spaudinyje į akis krinta tikrai daug puslapio dydžio įvairių sveikinimų su sveikintojų nuotraukomis. Tokių suskaičiavau 25 (kai kurios nuotraukos įdėtos į tą patį puslapį, o kitoms skirtas visas puslapis prieš sveikinimus). Jeigu tų sveikinimų būtų dvigubai mažiau, būtų labiau pagerbti to nusipelnę žmonės.

Pirmiausia čia netiko Lietuvos Respublikos garbės konsulų sveikinimas. Taip pat per daug įdėta ir įvairių kanadiečių pareigūnų sveikinimo žodžių (pilstomas vis tas pats „vandenėlis“). Turbūt būtų užtekę tik vieno dvasiškio sveikinimo. Kadangi šventę oficialiai rengė Kanados ir JAV lietuvių bendruomenės, taip pat Šiaurės Amerikos muzikų sąjunga, tai būtų užtekę jų vadovų sveikinimų (nereikėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkės atskiro žodžio).

Įdomiausi aprašymai apie šventėje dalyvavusius dainų kolektyvus ir dalyvių sąrašai bei choristų mintys. Bet iš kitos pusės – liūdna matyti, jog gana daug chorais vadinamų sambūrių turi tik 10 ar mažiau dalyvių. Net ir Toronto pašonėje esantis Londono lietuvių „choras“ turi 7 dainininkus, o prie Toronto – Wasaga Beach „Dainiai“ – tik 3 asmenys. Tokių grupių publikavimas net su nuotraukomis gerokai sumenkina šventės veidą, nors rengėjai turbūt norėjo priešingo efekto – pasigirti kiek daug chorų šventėje dalyvavo.

Dalyviai iš užsienio
Buvo smagu leidinyje matyti, kad šventėje dalyvavo du chorai iš Lietuvos – Klaipėdos „Aukuras“ ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras. Taip pat pažymėtina, jog nepatingėjo atvažiuoti Lenkijoje esančio Punsko miestelio choras „Dzūkija“.

Taip pat pagyrimo verti chorai iš tolimųjų JAV vakarų – Los Angeles (net 3 chorai), San Francisko, Seatle. Pasigesta gana gausaus Čikagos lietuvių operos choro, užtai į renginį nuvyko tik pernai įsisteigęs Čikagos jaunimo choras “Polėkis”, suburtas dalyvavimui Dainų šventėje. Tokių chorų, kurie suburti specialiai šiam renginiui, būta ir daugiau.

Knygos pabaigoje paminėta nemažai aukotojų, kai kurie jų skyrė 20 ar daugiau tūkstančių dolerių (tarp tokių buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvių fondas (JAV). Lietuvių fondą minime todėl, kad jis kelis kartus pašykštėjo tūkstantinės JAV lietuvių pasididžiavimui – Čikagos lietuvių operai. Daugiausia aukotojų skyrė nuo 1 000 iki 4 999 dolerių.

Tikėtina, kas nors suskaičiuos, kiek tiksliai pinigų buvo paaukota, kiek jų surinkta už bilietus ir kiek išleista. Čia minimos knygos redaktorė – Ramūnė Jonaitienė, o dizainerė – Akvilė Minkevičienė. Leidinys išspausdintas „Dollco Printing“ spaustuvėje Ottawa mieste Kanadoje.

Beje, dar nežinia, kada ir kur bus surengta 10-oji panaši šventė. Tikriausiai jos reikės ilgai laukti. 

Tie, kas turėjo progą dainuoti ar stebėti Toronto mieste vykusią IX Dainų šventę, neabejotinai namo grįžo su sustiprėjusiu pasiryžimu išlikti lietuviais ir lietuvybę perduoti ateities kartoms. Kanados lietuviai visus atvykėlius ypač svetingai priėmė. Padėka Dainų šventės rengimo komiteto kopirmininkams Pauliui ir Rasai Kurams, šventės vadovei Daliai Skrinskaitei-Viskontienei, trijų šimtų asmenų būrį sudariusiems šventės rengimo komiteto nariams, chorvedžiams, iš arti ir toli pribuvusiems dainininkams, taip pat kelionės nuotolių nepabūgusiems žiūrovams. Šventės oficialiais ir atsakingais rengėjais buvo Kanados ir JAV Lietuvių Bendruomenių kraštų valdybos (pirm. Joana Kuraitė-Lasienė ir pirm. Vytas Maciūnas) ir Šiaurės Amerikos muzikos sąjunga (pirm. Faustas Strolia).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išeivijos dainų švenčių ruoša buvo atsidūrusi akligatvyje. Po 1991 metais Chicagoje vykusios VII Dainų šventės (rengimo komitetui tada pirmininkavo sol. Stasys Baras) turėjo praslinkti dešimtmetis, kol vėl buvo ryžtasi atgaivinti išeivijos dainų švenčių tradiciją. Iniciatyvos 2001 metais ėmėsi JAV LB Krašto valdyba, artimai bendradarbiaudama su Šiaurės Amerikos muzikos sąjungos pirm. F. Strolia. Energingoji Rita Čyvaitė-Kliorienė, pakviesta būti 2005 metais numatytos išeivijos dainų šventės meno vadove, ilgai nedelsdama kibo darban. Deja, organizuojant šventę teko susidurti su nelauktomis kliūtimis. VIII Dainų šventė galėjo įvykti tik 2006 metais Chicagoje, rengimo komitetui sumaniai vadovaujant dr. Audriui Polikaičiui.

Šventė pavyko tiek meniškai, tiek finansiškai. Gautas pelnas leido įkurti JAV LB žinioje veikiantį specialų fondą, kurio kapitalas skiriamas naudoti pradedant būsimos dainų šventės ruošą. Šventei įvykus, pasiskolintos lėšos yra grąžinamos į fondą, kad po ketverių metų vėl būtų panaudotos planuojant kitą išeivijos dainų šventę. Tokiu sprendimu išeivijos dainų švenčių ruošos tradicija ilgam laikui tapo užtikrinta.

Toronte vykusioje IX Dainų šventėje dalyvavo 1,111 choristų. Iki šiol dainininkų skaičiumi gausiausiomis buvo 1971-aisiais (Chicagoje) ir 1978-aisiais (Toronte) vykusios dainų šventės, kuriose dainavo po 1,400 dainininkų. Nuogąstauti, kad choristų skaičius mažėja, nėra pagrindo. Nemaža dalis dainos vienetuose dainuojančių ,,trečiabangių” į Kanadoje įvykusią dainų šventę negalėjo vykti, nes jie JAV priskiriami vadinamajai ,,nedokumentuotų imigrantų” grupei. Vienų JAV užsibūta pasibaigus turistinei ar studento vizai, kitų sėkmingai JAV įsidarbinta, dar kitų prisidėta prie legaliai JAV įsikūrusių šeimos narių. Kirsti valstybinės JAV ir Kanados sienos ,,nedokumentuotieji” nesiryžo, nes galėjo būti atgal į JAV neįsileisti. Didžioji dalis tokių imigrantų moka JAV valstybinius mokesčius ir advokatų padedami oficialiai bando tapti legaliais gyventojais šiame krašte. Dauguma prieš dešimt ar net daugiau metų užvestų teisinių procesų tebelaukia JAV imigracijos biurokratų sprendimų.

Prieš mėnesį JAV prezidentas Barack Obama kreipėsi į JAV Kongreso narius su prašymu neatidėliojant spręsti ,,nedokumentuotų imigrantų” problemą. Problema valstybei yra opi ir skubiai spręstina, ypač dabartinės ekonominės krizės metu. Neįgyvendinamais laikytini: (a) kraštutiniai siūlymai visus ,,nedokumentuotus imigrantus” grąžinti į jų kilmės kraštus ar (b) jų pasigailėti kiekvienam suteikiant amnestiją, lyg iš viso nebūtų prasižengta valstybės įstatymams. Privalu tiek respublikonams, tiek demokratams ieškoti ir surasti priimtiną sprendimą.

Konservatyvių pažiūrų organizacija ,,Leisk laisvei skambėti” (Let Freedom Ring) pataria ieškoti kompromiso, lygiomis dalimis derinančio teisės principus su gailestingumu. Siūlomas dviejų pakopų sprendimas. Pirma, nelegalų JAV buvimą pripažinti sunkiu nusikaltimu (felony). Antra, nustatyti laikotarpį, per kurį nelegalūs imigrantai, nepadarę kitų sunkių nusikaltimų, prisipažintų kaltais, gautų teismo atidėtą bausmės nuosprendį ir teisę likti nuolatiniais JAV gyventojais. Tokiu būdu legalizuojamiems asmenims nebūtų suteikiama teisė tapti JAV piliečiais, tačiau būtų netrukdoma JAV gyventi ir įvairiais būdais įsilieti į JAV visuomenę: priklausyti organizacijoms, mokyklų taryboms, verslo draugijoms, įsigyti nekilnojamojo turto, gauti vairuotojo pažymėjimus ir t. t. Tačiau jiems nebūtų leidžiama balsuoti JAV rinkimuose. Sunkiai nusikaltusieji būtų suimami, įkalinami ir, bausmę atlikę, grąžinami į savo kilmės kraštus.

Spėjama, kad JAV gali gyventi iki 50,000 ,,nedokumentuotų” lietuvių. Savo noru iš pasirinktos prieblandos išėję ir įsilieję į gyvosios lietuviškos išeivijos gretas, šie ,,nedokumentuoti” atvykėliai galėtų aktyviai įsitraukti į JAV lietuvių veiklą. Tai būtų būsimieji laikraščių prenumeratoriai, lietuviškos veiklos rėmėjai, choristai, tautinių šokių šokėjai, lituanistinių mokyklų vaikų tėvai… Siūlau, kad JAV Lietuvių Bendruomenė, sovietinės okupacijos metais gabiai veikusi Lietuvos laisvinimo darbe, imtųsi pastangų aktyviai dalyvauti sprendžiant ,,nedokumentuotų imigrantų” klausimą JAV Kongrese. Atgaivinusi praeityje turėtus plačius ryšius su JAV Kongreso nariais, JAV LB galėtų būti įtakinga jėga sprendžiant šią JAV visuomeninę problemą. Tai būtų dar vienas konkretus būdas sustiprinti vešėti pradedantį ,,trečiabangių” pasitikėjimą JAV LB.

Liepos 4 dieną kaimyninėjė Kanadoje, Toronto mieste, įvyko 9-oji išeivijos chorų Dainų šventė „Daina aš gyvenu“. Tarp daugybės kitų chorų joje dalyvavo ir meninis ansamblis „Dainava“. Kanadiečiai tą savaitę atšventė Kanados dieną, Amerika – Nepriklausomybės dieną, Lietuva ruošėsi Mindaugo karūnavimo pažymėjimui, o mes – visą savaitgalį gyvenome dainomis ir savaip šventėme Lietuvą, kuri neturi geografinių koordinačių (bet yra ten, kur esame mes) ir lietuviškumą, esantį mūsų genuose, širdyse ir sąmonėje.

Visi parsivežėme begalę įspūdžių, tačiau pasakojimą norėčiau pradėti nuo skaičių, nes jie puikiai atspindi renginio mastelį. Pirmoji išeivijos chorų Dainų šventė įvyko 1956 m. Čikagoje, visos kitos taip pat organizuotos šiame mieste, išskyrus 5-tąją, įvykusią Toronte (1978 m.). Tad šis svetingas miestas vėl perėmė estafetę ir subūrė mus į 9-tąją Dainų šventę. Renginyje dalyvavo 55 mėgėjų chorai, daugiausia iš Šiaurės Amerikos, taip pat svečiai iš Lietuvos, Lenkijos ir Anglijos. Viso – 18 chorvedžių ir virš tūkstančio choristų! Koncertas vyko Hershey centre, Mississauga miestelyje, jo paklausyti atvyko virš 2500 žiūrovų. Dainavome 35 dainas, trečdalį repertuaro sudarė nauji kūriniai, daugumoje sukurti arba aranžuoti užsienyje gimusių ir gyvenančių lietuvių.

Vieninga dainaviečių nuomone šventė organizuota puikiai, už tai esame dėkingi paruošimo komitetui, dirigentams ir 300 savanorių, kurie subrandino renginio viziją ir entuziastingai triūsė ją įgyvendindami.

Dainų šventės pradžioje organizatoriai pasveikino dalyvius, buvo pristatyti dirigentai ir chorai, sugiedoti Kanados, JAV ir Lietuvos himnai. Meninė dalis prasidėjo kai salėje pasirodė vaidilučių lydimas žynys Krivių krivaitis. Jis trinktelėjo į žemę ąžuoline lazda, sugriaudėjo perkūnas ir simboliniame aukure įsižiebė ugnis. Nuo tos akimirkos liepsnojo ne tik ugnis, bet ir džiaugsmas , vienybė, nesumeluotas lietuviškumas. Į gražų audinį pynėsi vaikų, jaunimo ir mišrių chorų atliekamos dainos. Nors dainos buvo įvairios, jas apjungė lietuviškai dainai budingas lyrizmas, ne sykį chorisčių skruostais nuriedėjo ašara… Simboliška, kad mes visi, choristai ir žiūrovai , tarsi viena didelė šeima, buvome ratu apsupę centre liepsnojantį aukurą. Džiugu, kad Hershey centro salė buvo pilnutėlė, kad žiūrovai įsijungė į šventę: per salę vilnijo iškeltų rankų bangos, kartu dainavome kai kurias dainas, kartu skandavome Lietuvos vardą.

Muzikinį pasakojimą papildė lietuviškas tradicijas atspindinti scenografija –švento aukuro ugnis, jos saugotojas Krivių Krivaitis su vaidilutėmis, praskrendančios gervės, ąžuolo lapų motyvai.

Dainų popietės kulminacija buvo jauno kompozitoriaus Rimo Biliūno šventei parašytas kūrinys “Nebuvo tai žemė” (Nijolės Benotienės žodžiai). Tai kūrinys apie išeivius, atklydusius į svetimą žemę, radusius čia prieglobstį, tačiau širdyse amžinai besinešiojančius meilę savąjai Tėvynei, jos kalbai, jos dainai. Koncertui baigiantis choristų rankose įsižiebė geltonos, žalios ir raudonos švieselės, kurios susiliejo į mums visiems brangią trispalvę vėliavą.

Mes – choristai, pamilome šventės dirigentus, įdėmiai sekėme chorvedžių rankų mostais, muzikavome pagal jų interpretaciją. Dainų šventės vyriausioji meno vadovė Dalia Viskontienė pasidžiaugė jaunaisais dirigentais Kęstučiu Daugirdu, Sauliumi Klioriu, Liudu Landsbergiu, kurie, nors gimę ir augę toli nuo Lietuvos, puikiai pagavo lietuviškos dainos dvasią ir savitumą. Tikimasi, kad jie kartu su Dariumi Polikaičiu, Dalia Viskontiene, Rita Klioriene ir kitais puoselės šį stulbinantį fenomeną – išeivijos Dainų šventes.

Savaitgalio programa neapsiribojo vien Dainų švente. Pagrindinis Toronto Airport Marriott viešbutis nuo penktadienio popietės dūzgė kaip bičių avilys. Penktadienio vakare autobusai vežė dalyvius į Marijono Mikutavičiaus koncertą. Šeštadienį čia vyko mugė ir skautų laužavietė, po repeticijos – “Miestelio vakaronė”, kur galėjome susipažinti vieni su kitais, susitikti su senais draugais, smagiai padainuoti akomponuojant akordeonams. Sekmadienio ryte viešbutyje, taip pat keliose lietuviškose parapijose, vyko Šv. Mišios, o po šventės visi norinys vyko į pokylį “Miško balsai”.

Šventė baigėsi, išsiskirstėme kas sau, tačiau visi parsivežėme dalelę švento aukuro liepsnos ir šilumos. Dabar jau mūsų atsakomybė bus šią liepsną kurstyti, neleisti jai užgesti po kasdienio gyvenimo dulkėmis. Ateityje, tikimės, atsiras drąsių ir darbščių žmonių, kurie tęs išeivijos chorų Dainų šventės tradiciją, kad ir vėl susirinktume į didelį būrį ir atsigaivintume daina, rastume joje džiaugsmo, stiprybės ir vienybės.

Mūsų dienraštyje ne kartą rašėme apie Toronte vykusią IX Dainų šventę, spausdinome nuotraukas, dėkojome organizatoriams. Tačiau niekas nieko neparašė apie šventės tinklalapio kūrėjus ir šventės knygų – didelės programos ,,Daina aš gyvenu”, jos atitikmens mažesnės programos ir natų sąsiuvinių dainininkams – leidėjus.

Manau, kad verta paminėti išleistus leidinius ir veikusį tinklalapį www.dainusvente.org.

Pirmiausia apie tinklalapį. Jo kūrėjai ir prižiūrėtojai – Dalia Pajarskaitė-Peddle, Andrėja Bernotaitė, Andrius Birgiolas ir Vaiva Kuraitė – daug pasidarbavo, kad šventės dalyviai ir žiūrovai gautų visapusišką informaciją.

Tinklalapyje kiekvienas galėjo ne tik rasti visą išeivijos švenčių istoriją, bet ir informaciją apie šventės renginius. Tik atvėrus puslapį į mus žvelgia choristai. Jų nuotraukos visą laiką keičiasi. Gal vienintelis trūkumas – po nuotraukomis nėra chorų pavadinimų.

Tinklalapyje be tiesioginės šventės informacijos primenama, kad Toronto – milijoninis miestas, tad siūloma apsilankyti ir kituose šiame mieste vykstančiuose renginiuose, nurodoma, kaip užsisakyti viešbučius, išvardyti šventės rėmėjai.

Man patiko skyreliai ,,Spaudoje”, kuriame sudėti straipsniai apie šventę, skelbti įvairiausiuose laikraščiuose, ir ,,Pranešimai”, kuriame radau ne tik trumpus pranešimas apie šventę. Malonu buvo skaityti apie didelį būrį talkininkų, kurie tiek daug dirbo, kad šventė pavyktų. Skyrelyje ,,Dalyviams” patiko kiekvieno rašančiojo kreipimasis tiesiogiai į dalyvius. Skaitai ir, atrodo, kad laiškas, parašytas šiltai, su humoru, adresuotas tau asmeniškai.

Dešinėje kompiuterio ekrano pusėje ,,apsigyveno” ir A. Birgiolo ,,pagimdytas” Bemoliukas, atsakinėjantis svetainės lankytojams į įvairiausius klausimus.

Interneto pagalba labai greitai buvo ne tik susisiekiama su dalyviais, gyvenančiais toli nuo Toronto. Jame buvo galima rasti ir atsisiųsti šventės repertuaro dainų įrašus, kuriuos darant daug pasidarbavo Darius Polikaitis. ,,Nuoširdžiai dėkojame D. Polikaičiui ir visiems, kurie įdainavo įrašus, nes jų didelis darbas labai mums padeda išmokti dainas ir suteikia didelį malonumą ir dvasinį peną. Esame užsispyrę pensininkai, kad žūtbūt IX Dainų šventėje tikrai dainuosime. Nors plaukai apšarmoję, tačiau meilė dainai dar labai karštai plaka mūsų širdyse”, – skaitau šventės tinklalapyje vienos choro ,,Dainiai” (Wasaga Beach, Ontario) vadovių Elenos Namikienės mintis.

Dainų šventė – jau istorija, tačiau tinklalapis www.dainusvente.com veikia iki dabar. Jame galite pamatyti naujausių nuotraukų, paklausyti pasikalbėjimų, o ir patys nusiųsti savas nuotraukas, kurios bus patalpintos šiame puslapyje.

Visi kiti leidiniai – pagrindinis programinis leidinys, mažasis programinis leidinukas ir natų sąsiuviniai dainininkams, kaip ir pagrindinis tinklalapio puslapis –– žalsvai-geltonos-oranžinės spalvos su menininkės Snaigės Valiūnaitės-Šileikienės sukurtu šventės ženklu.

Pavartykime gražiai išleistą pagrindinį programinį 144 psl. leidinį ,,Daina aš gyvenu”, kurio leidėjai yra IX Dainų šventės komitetas (kopirmininkai Paulius ir Rasa Kurai) ir redakcinė komisija (redaktorė Ramūnė Jonaitienė), spaudė ,,Dollco Printing” spaustuvė.

Pirmajame puslapyje išvardinti šventės renginiai. Po jų – daugybė sveikinimų, tarp kurių ir Lietuvos Respublikos (LR) prezidentės Dalios Grybauskaitės, Kanados ministro pirmininko Stephen Harper, LR užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio, LR ambasadorės Kanadai Gintės Damušytės bei LR ambasadoriaus JAV ir Meksikai Audriaus Brūzgos sveikinimai.

34–37 psl. pagal ,,Drauge” ir ,,Tėviškės žiburiuose” spausdintus straipsnius parengtas trumpas rašinys apie Dainų švenčių tradicijas ir duota Dainų švenčių išeivijoje lentelė, kurioje nurodyta, kur ir kada vyko šios šventės, kas buvo švenčių vadovai, dalyvavusių chorų ir dalyvių skaičius.

Nijolė Puranaitė-Benotienė straipsnyje ,,Daina aš gyvenu” pristato šventės ženklą ir būsimos šventės scenarijų. Po jo spausdinama išsami šventės programos eiga ir pateiktos visų 18 šventės dirigentų nuotraukos su trumpomis jų biografijomis ar pasisakymais.

Vienas leidinio puslapis skirtas šventės pagalbininkui, garsiajam Kanados orkestrui ,,The Hannaford Street Silver Band” ir vienas puslapis gegužės 28–29 dienomis vykusiai Dainų stovyklai Dainavoje (N. Puranaitė-Benotienė ,,Mes ateitis – rytojaus viltis”).

Gražiai leidinyje pristatomi visi chorai – pirmiausia svečiai iš Lietuvos ir Lenkijos, vėliau dalyviai iš JAV ir galiausiai – Anglijos ir Kanados choristai. Įdėtos chorų vadovų ir choro nuotraukos, pateikiamas dalyvių sąrašas, trumpai pristatomas pats choras. 136 psl. skirtas šventės svečiui, dainininkui iš Lietuvos Marijonui Mikutavičiui.

Šių metų šventėje nuskambėjo ir 3 naujai sukurtos dainos – ,,Buvo žodis Lietuva” (žodžiai Vidos Bučmienės, muzika Rimo Biliūno); ,,Daina aš gyvenu” (žodžiai N. Puranaitės-Benotienės, muzika Leonido Abariaus) ir ,,Dainos sparnais” (žodžiai N. Puranaitės-Benotienės, muzika Ritos Čyvaitės-Kliorienės), kurių žodžius taip pat rasite leidinyje.

Toliau supažindinama su tais, kurie kartu su choristais dalyvavo dainų šventės programoje – programos vadovais, vedėjais, akompaniatoriais, scenografu, choreografu.

,,Daugiau nei 300 žmonių, iš visų visuomenės gyvenimo sričių bei įvairaus amžiaus, per praėjusius ketverius metus atidavė tūkstančius valandų, brangių sugebėjimų ir besąlyginio nuoširdumo šventės ruošos darbams”, – rašoma leidinio skyriuje ,,Daina gyvenkime per amžius!” ir išvardinami koncerto komiteto nariai, komisijų nariai, ,,apelsinų komandos” vadovai (visi talkininkai savanoriai šventės metu vilkėjo ryškius oranžinės spalvos marškinėlius), šventės įamžintojai – filmuotojai, fotografai, vadybininkai. Įdėtos puikios IX Dainų šventės rengimo komiteto ir scenografijos autorės Laimutės Kisielienės nuotraukos.

Leidinio pabaigoje galime sužinoti šventės globėjus ir padėkoti auksiniams, sidabriniams, bronziniams mecenatams, visiems rėmėjams, draugams, šimtuko klubo nariams ir aukotojams.

Leidinys gražiai sumaketuotas, puikios kokybės. Užversdama paskutinį jo puslapį tikiu, kad šis leidinys bus vertybė ne tik 1,111 šventės dalyvių, kurie kada nors dalinsis savo prisiminimais, bet ir tiems, kurie rašys šios šventės istoriją.

,,Dainų šventėje vietos bus visiems: kilniausia vieta – dainininkams. Tačiau tiek pat svarbūs bus ir klausytojai, rėmėjai, visi visi…”, – prieš šventę sakė rengimo komiteto kopirmininkė Rasa Kurienė. Jos žodžiai išsipildė. Visi ,,Gyvenome Daina”, o renginį prisiminsime vartydami gražių leidinių puslapius ar vis užsukdami į internetinę IX Dainų šventės svetainę.

Geras žodis – brangiausia dovana. Keletą dienų sėdėjau ir dėliojau gautus padėkos laiškelius, įvertinimus, pagyrimus praėjusiai IX Dainų šventei Toronto mieste, Kanadoje. Visi, kurie taip nuoširdžiai dirbote ruošdami šį ypatingą renginį, neabejoju, dabar jaučiate lyg ir tuštumą: o kas toliau? Grįžę po šventės dalijomės įspūdžiais, džiaugėmės puikiai pavykusiu renginiu, kurio atgarsiais noriu pasidalinti su visais. Jūsų dėmesiui šventės dalyvių mintys apie dainų šventę, jos organizavimą ir nuoširdi padėka rengėjams.

Mielieji muzikos mylėtojai,
Kol dar viskas šviežia mintyse, norėjau su jumis pasidalinti didžiausiu džiaugsmu, nes tai yra jūsų visų nuopelnas ir ilgų metų triūsas – tai būtent dideliu ir entuziastingu jaunimo dalyvių skaičiumi. Sėdėdami šonu, tikriausiai nematėte, kaip buvo įsijautę kelios eilės jaunų, gražių lietuvių vyrų, kurie mosikavo, buvo ,,wave” [bangos] pradininkai ir t. t. Taip pat džiugina jauni kompozitoriai, dirigentai ir vienetų vadovai. Jūs per stovyklas ir lituanistines mokyklas jaunimui įdiegėte meilę lietuviškai dainai. Iš jūsų trykšta meilė dainai, ir jaunimas, tą pajutęs, užsidega pats, ir taip daina jam tampa sava, mylima.

Viskas nuostabiai gražiai praėjo. Linkiu jums visiems užsitarnauto poilsio. Sveikinu visą Kanados komandą, kuri dabar gali džiaugtis darbo vaisiais. Visi grįžome patenkinti ir patriotizmo gilių jausmų įkvėpti.

Eglė Laniauskienė iš Cleveland, OH

Ir ką galima besakyti apie D. Viskontienės ir jos komiteto visą darbą, įkvėpimą, [programos] sudėliojimą, paruošimą ir kūrybą. Esu labai dėkinga už šią neeilinę šventę. Linkiu jums stiprios sveikatos ir dvasinės stiprybės toliau kuriant, šviečiant, diriguojant ir džiuginant mus. Mylėkime dainą ir vieni kitus, ir nepamirškime tėvynės Lietuvos.

Elena Namikienė, Wasaga, ON

Labai didžiuojuosi šventės organizatoriais, kurių daugumą  iš jų pažįstu asmeniškai. Tai  labai stiprios, pareigingos, nenuilstantančios ir kūrybingos asmenybės. Be galo esu sužavėta tokiu talentingu būriu dirigentų. Tiesiog buvo malonumas dainuoti, jiems diriguojant. Žiurejau į ant pakylos stovinčius dirigentus/es ir negalėjau atsigėrėti jų profesionalumu, entuziazmu, neatsiejamu ryšiu su 1,111 dalyvių.  Tai buvo akimirksnio gyvasis menas – dirigentų rankų judesiuose bei kūno gestuose. Dar ir dabar mano vaizduotėje jie diriguoja, o aš mintyse dainuoju.

Elytė Balkytė-Zubis,  Calgary, AL

Žodžių trūksta! Širdingai dėkojame už tokį sėkmingą savaitgalį ir už tokį didelį pasiryžimą viską paruošti, kiek galint gražiau ir smagiau. Atrodo, nieko neužmiršote! Bravo! Autobusai labai palengvino kelionės rūpestį, o ,,apelsinų” komanda, nurodydama ir aiškindama savaitgalio tvarką, labai ramino visus susijaudinusius. Savaitgalis buvo puikus, nuostabus, auksinis!

Daiva Miller,  Indianapolis, IN

Mūsų Washingtono Kristijono Donelaičio mokyklos ,,Spindulėlių” atsiliepimai  buvo kuo šilčiausi. Tėvams patiko organizuotumas ir šventės surengimas.

Daugelį nustebino gerai paruoštos sceninės priemonės kaip laužas, paukščiai, pelėdos. Vaikams patiko švieselių lazdelės, judėi vertusios dainos ir, žinoma, daina su  M. Mikutavičiumi. Kaip vadovei, mane vėl  stebino gerai suorganizuota šventė. Viskas buvo aišku dėl vietų ir repeticijų,  dėl važiavimų ir atvažiavimų. ,,Oranžinių marškinėlių” – buvimas suteikė ramybę ir pasitikėjimą. Labai ačiū šventės vadovams.

Vaida Meižienė, Washington, DC

Viskas buvo puikiai  suorganizuota! Daug kas sakė, kad Toronto komitetas viską labai gerai suruošė ir suorganizavo. Nereikėjo laukti autobusų, į klausimus visuomet buvo atsakyti, niekur netrūko informacijos, todėl viskas lengvai ėjo pirmyn.

Audra Puzerytė-Viskantienė, Windsor, ON

Reiškiu nepaprastą padėką visiems menininkams, vadovams ir rengėjams. Surengti ir suorganizuoti šitokį renginį yra ne tik begalinis darbas, bet ir atsakomybė, reikalaujanti didelio pasiaukojimo ir sveikatos. Aš dar neapraleidau nė vienos dainų šventės, bet greičiausiai šioji bus  mano paskutinė. Linkiu visiems rengėjams ištvermės, sveikatos ir Aukščiausiojo palaimos, planuojant ateinančią dainų šventę.

 Janina Brazauskienė, Baltimore, MD

Pirmiausia, visiems Toronto lietuviams norisi pasakyti didžiulį, nuoširdų ,,ačiū” už jų puikiai atliktą darbą, už gražų priėmimą. Ir ne tik pagrindiniams ruošėjams. Smagu buvo matyti gražiai besidarbuojantį didžiulį padėjėjų būrį, jų geranoriškumą. Tad sėkmės Jūsų tolimesniuose darbuose. O visiems organizatoriams, pailsėjus po šventės, linkiu toliau tęsti savo darbus, nepailsti, nesustoti pusiaukelėje ir ne tik patiems gyventi daina, bet ir skatinti kitus gyventi ja. Ačiū už viską.

Laima Apanavičienė, “Draugo” redaktorė, Čikago, IL

Bravo. Ačiū už kūrybingumą, muzikinius mostus bei pasiryžimą prisidėti prie muzikinio stebuklo. Taip ir buvo stebuklas, ir tikrai ypatinga Dainų šventė.

Giedra Paulionienė, Toronto, ON

Šventės organizatoriai, rengėjai ir visi, kurie įdėjo nepaprastai daug pastangų ir darbo, yra tikri šaunuoliai. Ačiū dideliausias.

Gita Grahame, Calgary, AB

Dėkoju visam šventės rengimo komitetui už tokią stiprią tautinę atgaivą pereitą savaitgalį! ,,Oh, Canada”, Jūs mus nustebinote! 

Man susidarė toks įspūdis, kad Dainų šventės pasisekimas rėmėsi organizacinio komiteto tarpusavio  pasitikėjimu. Šventės programa atitiko vyr. vadovės išsakytą mintį ir viltį, kad „šioje šventėje kiekviena karta turės savo dalį, iš kurių bus dainų, siejančių mus visus, nors gyventume labai toli vieni nuo kitų”. Todėl iš Lietuvos atvykęs roko dainininkas M. Mikutavičius, šventės pabaigoje  atlikęs dainą „Pasveikinkit vieni kitus”, labai patraukliai įjungęs jungtinį chorą su jaunimo vieningais judesiais ir nemeluotu entuziazmu, labai gerai nuteikė visą salę – ir klausytojus, ir dainuojančius.

Rengėjus norisi ypač pagirti už puikią šventės programinio leidinio kokybę, ypač chorinių nuotraukų, o taip pat chorų vadovų ir rengėjų štabo nuotraukų ryškumą. Šventės pavadinimas „Daina aš gyvenu” vargiai galėjo stipriau pabrėžti lietuviškos dainos vertę mumyse, nes, anot D. Viskontienės, „mes, dainininkai, be dainos – kaip be deguonies”. Visi dirigentai savo dalį atliko pasigėrėtinai. Iš jaunimo naujų dirigentų buvo ypač miela stebėti Kęstutį Daugirdą ir Saulių Kliorį. Gera buvo sekti programą ekrane. Tuo išvengta bergdžio pranešinėjimo, o Sauliaus Simonavičiaus atidarymas ir uždarymas buvo labai sklandus. Gražu, kad po Kanados, JAV ir Lietuvos himnų pasigirdo giesmė pagal B. Brazdžionio žodžius „Viešpaties pasaulis”, prisimenant torontietį muziką a.a. Joną Govėdą, kuris yra šios giesmės muzikos autorius. Šventės kopirmininkų Rasos ir Pauliaus Kurų atidarymo žodis irgi buvo savo vietoje – trumpas ir skaidrus. JAV LB pirmininko Vytauto Maciūno dalyvavimas šventėje kaip eilinio choristo Ilonos Babinskienės vadovaujamame „Laisvės” chore iš Philadelphia, PA yra žadinantis pavyzdys mums visiems. Paskutinis viso choro trispalvių lempučių įžiebimas širdžiai buvo labai malonus, tik gal kiek ilgokas. Vyriausiosios vadovės apdovanojimas buvo savo vietoje. Publikos simpatijos jai buvo aiškiai jos užtarnautos.

Faustas Strolia, Čikago, IL

Mes nuoširdžiai dėkojame visiems organizatoriams, ypatingai dainų šventės vadovei  D. Viskontienei, R. ir P. Kurams, choro vadovams ir dirigentams bei visiems, visa širdimi prisidėjusiems planuojant šią nuostabią šventę. Be Jūsų pastangų nebūtų įvykusi šventė ir nebūtų patirtas toks įvykis, kuris palietė mūsų visų širdeles, kuriose teka lietuviškas kraujas, meilė Lietuvai ir jos skambiai dainai!

Aleksandra Simonaitienė, Indianapolis IN

Ačiū, ačiū, ačiū už Jūsų įdėtą darbą, už nuoširdumą ir svetingumą. Gaila, kad dėl užimtumo ir laiko stokos neteko pabuvoti Jūsų parapijose, pamatyti Jūsų ,,namų”. Ačiū ir iki kitų susitikimų!

Birutė Mockienė, Elizabeth, NJ

Muzika nugali nuovargį, liūdesį, padeda užmiršti kasdieninius erzinančius reikalėlius. Daina mus jungia ir pažįstamus, ir nepažįstamus, nes dainuodami drauge pajuntame Dievo meilę, liaudies papročius, tėvynės istorijos vertę pasaulyje. Aš ne vieną sykį prieš kelionę abejojau, kaip mūsų Ella (nors ir muzikos mėgėja, ir turėjusi pasirodymų), nekalbanti lietuviškai ir verčiama lankyti mokyklėlę, į tą visą savaitgalį reaguos? Muzika ir nuostabūs dirigentai ją sužavėjo per repeticiją, o per patį koncertą – dar labiau. Ji tėveliams rašė: ,,The concert was great!”

Niekada negalėsime pakankamai atsidėkoti savo choro vadovei D. Mockienei už pasiaukojimą tiek valandų be jokio užmokesčio darbuotis ir savo linksma nuotaika sutraukti visus dalyvauti šventėje.

Daiva Miller, Indianapolis, IN

Ačiū, ačiū, ačiū! Jūsų sunkus darbas tikras įvertintas ir pastebėtas. Toronto lietuviai, jūs esate mieli ir svetingi! Mes turbūt net nesuvokiame, kiek valandų ir  darbo metų buvo įdėta, bet rezultatas taip palietė dalyvių ir stebėtojų širdis, kad, manau, tai buvo tikrai verta.

Lina Beržinskaitė, Cleveland, OH

Įspūdis – svaiginantis. Labiausiai patiko jungtinis jaunimo ir vaikų su vyresnaisais choras. Tiek energijos, džiaugsmo, jaunatvės. Jaunimo – bent dalis – tikrai bus choristais. Organizatoriai – puikūs profesionalai. Pradėjo anksti su skelbimais, išjudino mecenatus, žinių/informacijos netrūko internetinėje svetainėje, toliau gyvenantiems parūpino dainų atskiriems balsams kompaktines plokšteles.

Nors mano noras dalyvauti šioje šventėje neišsipildė dėl ligos, už tai  IX Dainų švente gėrėjausi žiūrovų kėdėje.

Alfredas Brazys, Wasaga, ON

Visiems rengėjams noriu pasakyti ,,valio”. Tai buvo milžiniškas darbas, kuris gerai pavyko. Nuotaika buvo linksma. Mūsų viešbutis buvo panašus į avilį. Toronto lietuviai buvo labai draugiški. Visada padėjo ir atsakė į visus mūsų klausimus.

Dalia Armonienė, Cleveland, OH

Geriau negalėjo būti! Jūs – rengėjai – lietuvių dainų olimpiados narsuoliai, kuriuos Toronto bendruomenė ant rankų turėtų nešioti. Bravo Jums, bravo jiems! (Ir mums šios garbės kiek nutrupėjo – tik  per Jus).

Edmundas Petrauskas, London, ON

Mieli ir brangūs dainos draugai, broliai ir sesės lietuviai, gyvenantys už Atlanto, reiškiu Jums didelę pagarbą ir dėkingumą už patirtas gražias IX Dainų šventės akimirkas Toronte. Šioje dainų šventėje Jūs perteikėte lietuvybę – kalba, tradicijomis, papročiais, muzika. Esate patys tikriausi savo protėvių ir tėvų žemės mylėtojai. Puoselėkite ir toliau lietuvišką žodį, dainą, skleiskite lietuvišką dvasią. Ačiū!

Šilutės mišraus kamerinio choro ,,Vartana” choro vadovė ir dirigentė
Gražina Matulienė iš Lietuvos

Mes stojome visi kaip vienas pagerbti Lietuvą išeivijoje, jos lietuviškas dainas jos lietuviškus žodžius. Aš ir mano trys anukai dainavome! Pagarba IX Dainų šventės organizatoriams, rengėjams, padėjėjams už tokį didelį, 100 proc. atliktą darbą! Padėka visiems dirigentams, ypatinga padėka mūsų mielai Daliai Viskontienei! Tai nebuvo mano pirmas kartas, bet šis buvo įspūdingiausias. Linkiu Aukščiausiojo palaimintos ateinančiai X Dainų šventei.

Irena Punkrienė, Wasaga, ON

Esu dalyvavusi keliose dainų šventėse, todėl labai įvertinu Jūsų visų tokius didelius užsimojimus: suruošti IX Dainų šventę Toronte. Kloju Jus visus laurais! Pasiekimas – didelis! Valio! Labai patiko, kad tiek daug jaunimo ir vaikų dalyvavo šventėje ir dainavo kartu su savo tėvais ir seneliais.

Linkiu Jums visiems kuo geriausios kloties, entuziazmo ir Dievo palaimos, ruošiant tokias svarbias šventes visiems mums lietuviams.

Aldona Olienė, Miami, FL

Brangiausia dovana – geras žodis, o visas gyvenimas lyg spalvotas vitražas, sudarytas iš akimirkų ir prisiminimų. Ačiū visiems už gerą žodį ir pačius gražiausius prisiminimus.

Nijolė Benotienė surinko ir paruošė šiuos atsiliepimus
“TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/07/13

Kiekvienam žmogui norisi grįžti į tą gyvenimo akimirką, kuri primena malonius jausmus, gerą nuotaiką, dvasinį pasitenkinimą, kuri buvo nekasdieniška. Liepos 2-4 d. savaitgalis ir buvo ta akimirka, apie kurią norime vėl ir vėl kalbėti, kuriai Kanados ir Toronto lietuviai ruošėsi ketverius metus – tai IX Dainų šventė “Daina aš gyvenu”. Šventinio pokylio metu vyriausia meno vadovė Dalia Viskontienė, džiaugsmingai visus pasveikinusi ir padėkojusi, prisipažino – “Mano sieloj šiandien šventė”. Pateikiame mintis choro dainininkų ar dalyvavusių šventėje, atsakant į klausimą:
Kokį įspūdį paliko IX Dainų šventės savaitgalis Toronte?

“AMAZING”!!! Puikiai suorganizuota! SMAGU!! Aš net keletą kartų ir apsiverkiau! Širdyje tikrai galėjau jausti visą šilumą, meilę ir draugiškumą! Aš jaučiuosi tokia laiminga ir didžiuojuosi, kad galėjau prisidėti ir dalyvauti šioje šventėje. Taip laukiu DVD arba video, kad galėčiau dar daug kartų pasižiūrėti ir vėl atgal sugrįžti!!!
Audra Puzerytė-Viskantienė iš Windsoro, ON

Nerandu tinkamų žodžių, tiesiog neįmanoma apsakyti, kas savo akimis nematė ir negirdėjo. Aš asmeniškai dar tebegyvenu tais gražiais įspūdžiais ir džiaugsmu, gavusi progos dalyvauti šiame nepaprasto renginio pasirodyme, susitikti su pažįstamais ir draugais, su kuriais teko dainuoti buvusiose dainų šventėse.
Janina Brazauskienė iš Baltimorės

Visa šventė buvo FANTASTIŠKA! ĮSPŪDINGA! MENIŠKA, TAUTIŠKA, ir t.t. ten buvo visko. Aš manau jūs turite stipresnių žodžių savo žodyne išreikšti kaip ši šventė atrodė ir kas vyko Hershey Centre sekmadienį, liepos 4 dieną. J. Sideravičiaus, jo dukrelių ir žmonos dekoracijos buvo nepaprastai įdomios. Viskas atrodė taip realiai, lyg tikrai esame prie “Birutės” kalno, prie Baltijos jūros, kartu su vaidilutėmis ir Krivių Krivaičiu stovime aplink aukurą. Autentiški Krivaičio ir vaidilučių drabužiai, vaidyba, apeigos mūsų vaikams priminė tautos istoriją, istorijos knygose matytus paveikslus. Taip pat ir CANADA GOOSE. Mano mylimiausi paukščiai, kurie šimtais atskrenda į Vasagą kiekvieną pavasarį ir išskrenda po Padėkos dienos. Nuostabus vaizdas žiūrint į 300 paukščių ir jų V rikiuotę padangėje virš ežero. Ir ramunėlės su monarch drugeliu. Ir tie apskriti balionaikiaušiniai su tais paukščiukais-pelėdžiukais, kurie išsiperėjo, na, ir choristai. Dieve tu mano – 1100 šimtų! O merginos visos vienodos, kaip vaidilutės. Pasakiška!!! Orkestras irgi puikiai grojo. Taip smagu dainuoti jam pritariant.
Elena Namikienė iš Wasaga Beach, ON

Dainos O atsimenu namelį pirmąjį posmą taip žavingai atliko jaunutis vaikinas Aras Puodžiūnas – solistės Anitos Pakalniškytės- Puodžiūnienės sūnus. Publika taip atidžiai jojo klausėsi, kad salė kiekvienai solisto gaidai buvo visai tyli. Gražiai pasireiškęs kituose posmuose, vyrų choras nenurungė šio vaikino.
Faustas Strolia iš Čikagos, IL

Mane labiausiai stebino, tuolab DŽIUGINO, CHORISTAI! Jie, norėdami, kad šventė pasisektų, viską atliko dideliu užsidegimu, stengėsi paklusti kiekvieno dirigento skirtingiems mostams ir reikalavimams, nuoširdžiai dainavo, ilgos repeticijos metu buvo kantrūs. Buvo GERA į juos žiūrėti ir kaip vadovei, jie teikė be galo daug energijos ir atpildo! Mūsų dainos gniūžtė po ilgos pertraukos pradėjo riedėti 2003 m. ir atrodo dabar jau yra smarkiai įsibėgėjusi. O riedant prie jos limpa vis nauja energija, nauji žmonės, kurie yra pagauti chorinio dainavimo magiškumo. Labiausia džiugina, kad prie tos gniūžtės aktyviai jungiasi mūsų JAUNI žmonės, daina užbūrė mūsų jaunimą! Jie šioje šventėje vyravo ir tiesiog tryško džiaugsmu!!! O mes su jais! Šioj šventėje labai džiugino jaunų kompozitorių, dirigentų, organizatorių, dainininkų įnašas. Širdy giliai ir stipriai jaučiu, kad lietuviškos dainos ugnelė dar ilgai, ilgai degs išeivijoje, nes ji jau dabar išsivystė į galingą aukurą!
Rita Kliorienė iš Klyvlando, OH

Esu vyresnios kartos iš kaimo kilusi moteris. Norėčiau išsakyti savo nuomonę. Buvau sužavėta viskuo: ir dainomis, ir organizavimu, juk viskas praėjo sklandžiai ir linksmai. Darbo, jėgų, pasiaukojimo įdėta neapsakomai daug. Smulkių trūkumėlių visada rasim, jei pradėsim knaisiotis. Klausantis žinomų dainų, per kūną ėjo šiurpuliukai, o ašaros ritosi pačios. Nestabdžiau jų, tai džiaugsmo, o kartu ir ilgesio ašaros, jos liks visada mūsų širdyse. Žiūrovų gal daugiau buvo vyresnio amžiaus ir jų veiduose mačiau tą patį – meilę ir šilumą. Daugiausia choristų jauni, jiems tęsti, dainuoti lietuvišką dainą, tik nepamirškit ir toliau įtraukti į repertuarą senų dainų, nes ir žodžiai, ir melodija – nepakartojami.
Ona Navickienė iš London, ON

Įspūdis paliko GALINGAS. Smagu buvo pabūti didelio, skambaus, įvairaus lietuviško choro dalele. Suvažiavom visi iš įvairių Pasaulio kampelių su skirtingom patirtim ir bagažais, o dainavom tas pačias dainas vieningu balsu. Keista buvo, kad, rodos, visi aplinkui Toronte kalbėjo lietuviškai.
Gita Grahame iš Calgary, AB

Savaitgalis buvo kaip trumpa kelionė Lietuvon. Nustebau! Ir keltuvuose, ir visuose viešbučiuose mano tėvų brangi kalba išlaikyta išeivijoje jau 62+ metus skambėjo iš visų pusių. Ypatingai smagu girdėti ja kalbant jaunimą. Susipažinome su svetimais ir pasimatėm su senai nematytais pažįstamais iš visų kraštų, kuriuose gyvenome ar kada atostogavome. Pvz.: keltuve kalbėjomės su moterimi, kuri apgailestavo, kad neturėjome name tags, nes ne visus senai matytus pažįstamus vien iš veido atpažinti galima. “Tai kas tu?” – paklausiau aš jos. “Žibutė Zaparackaitė” – atsakė ji. “Tai gi mes susipažinome 1966 metais Jaunimo kongrese Čikagoje” – atsakiau – “Aš esu Daiva Šimonytė-Millerienė, D. Naujokaitytės draugė!” Ir taip netyčiomis mes radome progą atnaujinti pažintį.
Daiva Miller iš Indianapolis, IN

Įspūdis nepakartojamas. Kiekviena tokia šventė yra puikus įrodymas, kiek daug reiškia lietuviams tradicijos ir kaip svarbu jų laikytis, kad išsaugotume ateities kartoms mūsų nepakartojamos tautos kultūros grožį.
Laima Apanavičienė Draugo red. iš Čikagos, IL.

AWESOME!!! Draugų ir pažįstamų susitikimas ir vieningumas dainoje man paliko didžiausią įspūdį. Po visos šventės ir po pokylio atrodytų, kad jaunimui būtų užtekę dainų ir kad jie nebeturi ūpo daugiau dainuoti. Bet iki ryto jaunimas šimtais būrėsi viešbučio Marriott įvažiavime ir toliau dainavo ir harmonizavo. Wow. Aš džiaugiuosi, kad ir aš galėjau būti tarpe tokių žmonių, kurie galvoja, kad toks spontaniškas, aistringas dainavimas yra SO COOL. Parodžius savo tėvam tą nufilmuotą spontanišką dainavimą per YOU TUBE, mano mama tik nusišypsojo ir pasakė, kad visas tikslas tokių švenčių ir yra tokie vakarėliai. Ji sakė, kad ji prisimena savo jaunystę ir džiaugiasi, kad ir man teko tokią pačią  ventės linksmybę pajausti.
Lina Beržinskaitė iš Klyvlando, OH

IX Dainų šventė paliko man su žmona neišdildomą įspūdį. Nesvarbu, kad mudu grįžome į savo namus tik pirmadienio naktį (iš pirmadienio į antradienį) po antros valandos ryto. Nepaprastai patriotiški daugelio dainų tekstai žavėte žavėjo: V. Bučmienės Buvo žodis Lietuva, N. Kersnauskaitės Viena šeima – viena tauta ir N. Benotienės Daina aš gyvenu, Dainos sparnais ir Nebuvo tai žemė. Kaip gražu, kad leidinyje taip tvirtai choristai pasisako apie savo meilę lietuviškai dainai, o savo džiugesį išreiškia, su savo choru dalyvaudami tokioje, mus visus vienijančioje IX Dainų šventėje. Iš vis šventėje Jūs – rengėjai – sukūrėte tokią atmosferą, kad lietuvis atsisakė savo įgimtų skirtumų ir kiekvienas parodė tik savo gerąją pusę, lyg prisitaikydamas prie himno žodžių vienybė težydi…
Maestro Faustas Strolia iš Čikagos, IL

Įdomiausias renginys – dainų šventė. Po paskutinės šventės 2006 metais visi galvojom, kada tie 4 metai praeis, kai ir vėl galėsim kartu sueiti ir dainuoti. Pasirodo laikas bėga labai greitai. Visi ruošėmės labai smarkiai ateinančiai šventei, o ji taip greitai jau pasibaigė. Norėjosi, kad sustotų laikas, bet nenutiltų lietuviškos dainos.
Viktorija Benotaitė iš Toronto, ON

Dainų šventės nuostabiais prisiminimais toliau gyvename kasdien. Žiūrėdami į nuotraukas grįžtam į tą skambią akimirką kartu su Jumis ir visais liepos 4-tą dieną Toronte. Ačiū už šią šventę!!! Laukiame sekančios ir daug, daug, daug kitų! Tuo tarpu toliau dainuojame tas dainas, kurios jungia mus visus viena lietuviška širdimi! Man smagiausia pasidalinti vaikų patyrimais. Iš pradžių kalėme dainas, kurias išmokti ir pakartoti buvo sunku, trūko šypsenos ir reikėjo prisiversti tam darbui. Vėliau, išjungus įdainuotus iš kompiuterio arba cd’s įrašus, kuriuos ponia Dalia Mockienė vis parūpindavo, pastebėjau, kad vaikai toliau niūniuoja ir dainuoja tas dainas. Tada matėsi, kad visas kūnas įsijautė į lietuvišką dainą ir su šypsena ir judesiais namuose pradėjo skambėti lietuviška daina. Iš tėvų pusės… VALIO! ir AČIŪ! Mūsų vaikų karta turėjo progą pamilti lietuvišką dainą ir matyti bei pajusti, kad ir jie yra maža dalelė … vienos šeimos… vienos tautos… Tai neįkainojama dovana vaikam ir įžiebta kibirkštis toliau dalyvauti, bendrauti ir dainuoti lietuviškuose renginiuose kartu su kitais lietuviais. Baigdama noriu pasidalinti savo 9 metų dukrytės, Arijos Simonaitytės žodžiais. Ji pirmą kartą dalyvavo Dainų šventėje su “Aušros” choru iš Indianapolis. Po dainų šventės Toronte ji sakė: – “ Mama, per sekančią dainų šventę aš noriu arba vėl dainuoti, arba būti muzikante orkestre, arba diriguoti!!!”
Aleksandra Simonaitienė iš Indianapolis, IN

Po koncerto jaučiausi labai laiminga, kad mes visi kartu sugebėjome labai gražiai atlikti sudėtingas dainas ir kad mes iš toli atvykom dainuoti kartu.
Dalia Armonienė iš Klyvlando, OH

Buvo labai šaunu susitikti senus draugus, pažįstamus, choristus, pajausti tą buvimo kartu nuotaiką ir žinoma pasidžiaugti dainos galia. Neapsakomi jausmai užplūsta kartu giedant giesmę ar skanduojant Lietuva. Nuostabu.
Birutė Mockienė iš Elizabeth, New Jersey

Šventė buvo TIKRA ŠVENTĖ! Iškilminga, aukšto lygio, profesionali, vienu žodžiu labai graži. Tikiu,  kad iki kitos šventės visiems užteks prisiminimų, įspūdžių ir dainos dvasios. Atrodo panašūs įspūdžiai yra visų. Reikia būti dėkingiems visiems prisidėjusiems prie šio nuostabaus renginio. Ačiū už sunkų, bet labai prasmingą darbą.
Teresė Ramanauskienė iš Mississauga, ON

Jau praėjo kelios dienos po šventės, o aš dar plūduriuoju daina aš gyvenu debesyse – apsvaigęs dainomis! Man truks mėnuo, gal ir metai, kol rasiu savo pusiausvyrą. Taigi, man įspūdis liko gilus, nepakartojamas… tikrai! Pradedant nuo vadovų pagerbimo vakarienės penktadienio pavakary, visą šeštadienį ir už vis, šventės sekmadienį. Šiuolaikinio karščio dienų bangoje dar džiugiai verdu šventės dainomis, jų senais ir naujutėliai sukurtais dainų žodžiais.
Edm. Petrauskas iš London, ON

Aš irgi kartu su Edmundu Petrausku dar vis plūduriuoju dainų debesyse, neleisdama protui priimti, kad šventė jau baigėsi, bet, kaip ir visur gyvenime, vienų darbų pabaiga, kitų pradžia.