Sveikiname Toronto Dainų šventės vaikų chorų dalyvius, kurie  mokinesi visą rytą lituanistinėje mokykloje, šeštadienį, vasario 26, suvažiavo į Prisikėlimo parapijos salę ir visą popietę kartu repetavo savo repertuarą.

Kartu pavalgę picos, septyniasdešimtis vaikų iš Gintarėlių, Maironio mokyklos ir Prisikėlimo parapijos chorų susėdo į savo vietas bendrai repeticijai. Pirmiausiai, visi pasidžiaugė žinia, kad Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo muz. Dalią Viskontienę, Ordinu už nuopelnus Lietuvai medaliu, kuris jai bus įteiktas Dainų šventės metu. Netrukus prasidėjo įtemptas, bet linksmas darbas. Pakaitomis, Deimantė Grigutienė, Janet Kriščiūnienė, Anita Puodžiūnienė ir šventės vyriausia meno vadovė, Dalia Viskontienė, akompanuojant Vilmai Sabaliauskienei, vadovavo repeticijai. Vadovės pasakojo pasakas, pravedė pratimus, aiškino žodžius, kad jauni dainininkai žinotų apie ką jie dainuoja ir pilnai įsisąmonintų jiems skirtas dainas. Ir tai jie darė drausmingai, dinamiškai, paklusdami visiems nurodymams, sekdami kiekvieną dirigenčių mostą.

Šie vaikai, kurie visi gyvena vienam mieste, kartais susitinka lietuviškoje mokykloje, šokių grupėje, krepšinio žaidynėse, parapijoje, baliuose…Vasario 26,  jie visi dainavo viename chore ir pajuto, bent trupinėlį ko jie išgyvens liepos 2-4, IX Dainų šventėje. Smagu kartu pagyventi daina!  

Nežinau, kas pirmiausia atsirado kuriant šią šventę: jos pavadinimas „Daina aš gyvenu” ar šventės ženklas – emblema, kitaip dar vadinama logo. Bet pirma tai tikrai buvo vyriausioji renginio vadovė Dalia Viskontienė, kuri ir pradėjo visą 4 metų kelionę iki šios greitai artėjančios IX-osios išeivijos dainų šventės „Daina aš gyvenu” pagrindinio koncerto. Repertuaras jau seniai atrinktas, knygos atspausdintos, salėse vis garsiau skamba chorų repetuojamos dainos, šventės svetainė sužiba vis naujesnėmis dainininkų nuotraukomis, spaudoje gausėja straipsnių ir pranešimų apie būsimą neeilinį renginį. D. Viskontienė, pradėjusi ruošti šią šventę, didelį dėmesį skyrė jos scenarijui (autorė Laimutė Kisielienė). Pagrindinį dėmesį paliekant chorinių kūrinių atlikimui, nors kūrinius parenkant pagal teminę liniją, šventė turėtų būti ne tik dainų atlikimas, bet ir visas spektaklis, paremtas turtinga tautosaka. Ir tas spektaklis galės būt kuriamas, pratęsiamas ar suprantamas kiekvieno žmogaus individualiai. Štai šventės emblemoje (autorė Snaigė Šileikienė) – saulė. Viena jos pusė juoda, o kita – saulėta. Kodėl būtent saulė? Kiekvienas iš mūsų šventės emblemą tikriausiai aiškintume kitaip, bet galbūt labai panašiai: vieni iš mūsų su saule siunčiame gražiausias mintis Lietuvoje likusiems artimiesiems, kitiems šventės emblemoje pavaizduota saulė, užmigdžiusi Lietuvos žemę, skuba žadinti mus naujai dienai. D. Viskontienė joje mato lietuvybės simbolį: „Juk tai mūsų gyvenimėlis. Ne tik kad ateinam ir mirštam, atėjom į čia su saule išvežti iš baisių pavojų, mes tiek metų liekam „gyvi” lietuviai, nes vis suvažiuojam (mums tai yra gyvybinis dalykas), širdimis vėl prisiliečiam, pasistiprinam, suliepsnojam ir, pasisėmę tos šilumos, stiprybės, meilės (saulės), vėl iškeliaujam į savo tolimus namus po visą kontinentą”. Tas vienintelis gyvas saulės juostos ratas lyg jungiamoji simbolinė dalis tarp Lietuvos ir išeivijos aiškia linija jungs ir visas dainų šventės dalis. Lietuvių tautosakoje saulė – šviesos, šilumos ir gyvybės davėja. Lietuviai saulę mylėjo, gerbė, kalbėjo jai maldas, apie ją kūrė dainas, saulę vadino motule, motinėle.

Pirmoji šventinio koncerto dalis „Dainos sparnais leisk man pasveikint ryto saulę” prasideda rytu. Rytas – simbolis žmogaus gimimo, vaikystės, tautos istorijos pradžios, kuri mūsuose prasidėjo pagonybe. Štai ir sveikins mus visus susirinkusius į šią ypatingą šventę ne bet kas, o pats Krivių Krivaitis, kuris buvo laikomas vyriausiuoju dvasininku, žiniuoniu. Pagrindinis jo uždavinys – rūpintis, kad neužgestų amžinoji ugnis. Amžinoji ugnis būdavo aukuras, prie kurio per šventes buvo atliekamos visokios apeigos. Mūsų šventėje, neturint Lietuvos šimtamečio ąžuolyno, Krivių Krivaitis aukurą turės susikurti pačiame Hershey aikštės centre. Krivių Krivaitis buvo labai gerbiamas ir net laikomas šventu. Krivio vardas buvo kildinamas iš žodžio „krūva”, „ėjimas į krūvą”, t.y. į sueigą, kuri buvo šaukiama atnešant į kiekvienus namus krivūlę – specialiai išraitytą lazdą. Mes į Jūsų namus atnešti krivūlės ir apsilankyti pas visus tikriausiai nespėsime, nepulkite pagal lietuvišką vaišingumą ruošti vaišių, bet tikimės, kad laikraščiuose ir internetinėje svetainėje dedami skelbimai ir mūsų chorų vis garsiau skambančios dainos ir bus toji krivūlė, kviečianti visus į šią šventę. Per apeigas kriviai rengėsi ilgais baltais drabužiais, rankoje laikė valdžios simbolį – krivūlę, ant galvos turėjo ąžuolų lapų vainiką. Baltą spalvą lietuviai laikė šventa, susietą su žodžiu „šviesa”. Senojoje pasaulėžiūroje būti baltam, vadinasi, būti ramiam, gražiam, darniam. Vertindami garbingą tautos praeitį, mes, visi dalyviai, rengsimės lino spalvos rūbais, kurie buvo priimti ir patvirtinti pačio Krivaičio. Į šventę kartu su Krivaičiu atvyksta ir jį lydinčios vaidilutės (ką tie vyrai darytų be moterų, jau ir senovėje be jų negalėdavo tvarkytis…). Vaidilutės buvo jaunos skaisčios mergaitės – amžinosios ugnies saugotojos, kurios vilkėdavo ilgus baltus rūbus, o ant galvos dėdavo gėlių vainikus. Visi šie veikėjai ir pradės mūsų šventę. O kad tikrai pajustume gilią senovės istoriją ir nustotume kalbėję su šalia sėdinčiais draugais, reikia aiškaus ženklo. Krivaičio iškvietimu tuo ženklu bus pats perkūnas iš dangaus, kuris įžiebs aukuro ugnį. Ugnis lietuvių tautosakoje irgi turėjo ypatingą reikšmę, ji buvo tarpininkė tarp dievų ir žmonių, suvokiama kaip viską apvalanti, atnaujinanti ir šviečianti galia. „Tik ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė buvo ir bus suvokiamos kaip ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą.” (Vydūnas) Ne veltui senovėje lietuviai buvo vadinami ugnies garbintojais, o pačiame Vilniaus centre – Šventaragio slėnyje nuolatos degė Amžinoji ugnis. Ugnis skleidė ne tik šviesą ir šilumą, ji įkūnijo nenutrūkstamą šeimos ir giminės ryšį bei gyvybę. Bendruomenės Amžinoji ugnis jungė visą bendruomenę taip, kaip ir mes visi jungsimės į bendrą dainą prie apvalaus aukuro, degančio mūsų meile Lietuvai ir dainai.

Antroji koncerto dalis – diena „Man reik dainos, kaip žemei saulės” skamba gražiais jaunatviškais balsais, skelbdama vidurdienį arba jaunystę, vilnijančią žaliais rugių laukais. Viskas kaip tikrame gyvenime. Atrodo, tik išaušo rytas, o jau, žiūrėk, pamažu artėja vakaras. Šioji dalis pavadinta „Ten toli, už žvaigždės, vakaras tylus”. Ar čia turėtų būti liūdna? Tikrai ne, nes dabar galime džiaugtis atliktais darbais, užaugintais vaikais, anūkais. Saulė ruošiasi grįžti atgal į Lietuvą, o mes, ją išlydėdami, meldžiamės, kad mūsų tėvynės niekada neapgaubtų tamsi nelaisvės naktis. „Saulės simbolis man atrodo labai tinkamas,- sakė D. Viskontienė. – Saulė ateina iš Lietuvos, lyg primindama, kad esame lietuviai. O po visos šventės mes ją, kaip ir vienas kitą, išlydim „namo” vildamiesi, kad ji ir vėl „patekės”, kad ir mes dar daug kartų kur nors susitiksim ir vėl bus Šventė!” Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė, ji ir lieka šviesti saugoma vaidilučių, kai mes koncerto dalyje „Nakties užkalbėjimai” dainomis prisimename, dėl ko palikome tėvynę, dėl ko stengiamės išlaikyti neapčiuopiamą ir brangiausią turtą – lietuvybę. Per ugnį maldos žodžiai, prašymai, pageidavimai nueina dievams ir protėviams. D. Viskontienė paminėjo, kad šioje dalyje bus dainos, skambėjusios vaikystėje ir jaunystėje, su jomis užaugome, tai „…sentimentalūs prisiminimai, kuriuos kiekvienas atsinešam iš savo gyvenimo prisiminimų ir niekas iki galo jų paaiškinti nesugebės, nes ir dainas, ir visą temą suprasime bei pajusime tiek, kiek turime savo gyvenime patyrimų, prisiminimų”.

„Daina ir aš tas pats esu” – paskutinioji iškilmingo koncerto dalis, gausi naujai sukurtų šiai šventei džiaugsmingų kūrinių. Nakčiai pasibaigus ir vėl grįžtame į rytą, nauja viltim žvelgdami į ateinantį rytojų tikimės, kad Lietuvos daina skambės dar daug metų mūsų bendruomenėse, kad užtektinai turėsime gabių vadovų, kad ateities kartos džiaugsmingai kartos: „Mes ainiai Lietuvos!”.

(nuotraukoje D.Viskontienė su Toronto jaunimo choru repeticijų metu)

Dainų šventės koncertas atskleis šventės temą – gyvenimo ciklą. Koncerte spindės lietuvių kultūros tautosaka, papročiai, išeivijos tradicijos. Liaudies ir tradicinės dainos, kūriniai iš Lietuvos bei naujos dainos, mūsų kompozitorių Šiaurės Amerikoje ir tėvynėje sukurtos šiai šventei, bus grandinė, jungianti visus žodinius ir vaizdinius programos elementus. (nuotraukoje: Jurgis Sederavičius, Paulius Bongo Kolyčius, Dalia Viskontienė, Zoe Dirse)

Rengiant  tokį koncertą, reikia pasitelkti daugybę žinovų ir specialistų, kurie šviesos, garso ir scenos vaizdinio apipavidalinimo srityse pristatys turinį bei užburs žiūrovus ir pačius choristus. Mes džiaugiamės, kad pasižymėję cinematografai Zoe Dirsė (Rita Dirsytė) ir Paulius (Bongo) Kolyčius prisidėjo prie techninių sprendimų ir įamžins Dainų šventę dokumentiniame filme. Architektai Shirley ir Jurgis Sederavičiai bei jų dukros Ilyssa ir Audra kuria scenovaizdį. Visą pastatymą, technikus, specialistus koordinuoja Raimundas Paškauskas (nuotrauka kairėje) ir Jurgis Valaitis (nuotrauka dešinėje).

Po daugelio susitikimų ir diskusijų, Dalia Viskontienė ir koncerto techninė grupė parinko ARTECH Communications Inc firmą, kuri rūpinsis koncerto apšvietimu ir garsu. Tai svarbi koncerto dalis, nes geras balso bei muzikos perdavimas, specialūs efektai iškels šią programą į nepaprastą lygį. (nuotraukoje:  Robert Hunter, Robb Sykes)

Dainos ir Romo Puterių PhotoVisions Custom Digital Lab firma – jie patys, fotografai, ir jų sudaryta komanda, įamžins šventę nuotraukose, kurias matysime per pačią šventę ir jomis gėrėsimės po to dar daug metų.

Nijolė Benotienė, “TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI”– 2010/02/17

Sparčiai besivystanti technologija pakelia mūsų bendravimą į vis naujesnes formas. Jos dėka sumažėjo atstumai tarp žemynų, po visą pasaulį išsisklaidę žmonės interneto pagalba lengvai palaiko artimus ryšius, keičiasi informacija, tobulinasi, mokosi.  Praėjusioje Dainų šventėje didžiausią sėkmę atnešusi dainų įrašų naujovė internetiniame tinklalapyje, pasidarė būtinybė ir šios šventės ruošoje. Nebūtų dainų įrašų tinklalapyje, neturėtume tiek jaunimo įsijungusio į chorus. Studijų metais jie dažniausiai išvažiuoja į įvairius universitetus, kurie nevisada būna apsupti gausia lietuvių bendruomene, skambančia lietuvių chorine muzika.Vienintelis būdas išmokti dainas, tai internetinis tinklalapis. Džiugu, kad ne tik jaunimas naudojasi tinklalapis paslaugomis, bet ir vyresnioji karta neatsilieka nuo technologijos pasiekimų, naršo internetinius puslapius, persikelia dainų įrašus ir taip ruošiasi šventei.

Toronto kaimynai iš Vasagos miesto “Vasagos dainiai” ypač atsakingai žiūri į ateinančią šventę. Vieneto atstovė Elena Namikienė rašo, kad – “labai stengiamės išmokti visas IX Dainų šventės dainas ir labai džiaugiamės, kad jos įrašytos tinklalapyje. Taip pat važiuojame penktadieniais į Torontą ir repetuojame kartu su jungtiniu “Volungės” IX Dainų šventės choru iki kol užeis sniegas ir didelės audros. Tada kiekvienas savo šiltoje pastogėje galėsime laisvai ir drąsiai repetuoti namuose įrašų pagalba iki pavasario. Nuoširdžiai  dėkojame D.Polikaičiui ir visiems, kurie įdainavo įrašus, nes jų didelis darbas labai mums padeda išmokti dainas ir suteikia didelį malonumą ir dvasinį peną. Esame užsispyrę  pensininkai, kad žūtbūt IX Dainų šventėje tikrai dainuosime. Nors plaukai apšarmoję, tačiau meilė dainai dar labai karštai plaka mūsų širdyse,” – uždegančiai baigia E.Namikienė.

Interneto pagalba labai greitai pasiekėme ir Punsko lietuvių repeticijų salę, kurioje kaip pasakoja choro atstovė Jolanta Jonušonytė – “Mes visi „Dzūkijos” choristai  dirbam, mokomės dainų ir džiaugiamės jų skambesiu. Ruduo pas mus buvo koncertų metas, todėl papildėm savo repertuarą naujai išmoktomis dainomis. Visos šventės dainos yra puikios, bet mes pradėjome nuo pačių paprasčiausių ir trumpiausių dainų. Mums labai patiko Saulutė tekėjo, Linai, o  vyrams O atsimenu namelį. Su geriausiais linkėjimais visiems dainuojantiems lietuviams!”, – džiaugmingai baigia J. Jonušonytė

Ročesterio choro “Putinas” vadovas Raimundas Obalis apgailestavo, kad “repeticijų pradžia buvo sunki, nes daugelis dainininkų  buvo išvažiavę, ir sezoną pradėjome truputį vėliau,  negu normaliai. Keletas dainininkų atkrito, o naujų į jų vietą neatsirado, tačiau mokomės visas dainas, ir  būsime pasiruošę šventei.”

Į Toronto mišraus choro “Volungė” gretas ateinančiai šventei įsijungė net 47 nauji dainininkai, kurie rimtai repetuoja kiekvieną penktadienio vakarą. “Esam labai dėkingi, kad turime Dalią Viskontienę” – sako choro atstovė Laima Underienė – “jinai moko mus mankštintis, pasakoja pasakas, turime įsivaizduot visokiausias situacijas, pvz. kad lūpom bučiuojam, ar  kad esam žuvytės ir kt. humoro pas mus netrūksta ir penktadienio vakarais, o dėl kai kurių dainų jo tikrai reikia.” – baigia Laima.

Taip pat Toronto jungtinis choras pasižymi medicininėmis savybėmis, štai negaluojantiems nuo nemigos, labai gerai padeda vidury nakties pasiklausyti šventės dainų įrašų po kurių dingsta visos nemigos. “Viena choristė praeitą savaitę negalėjo miegoti, tai 4 val. iš ryto užsistatė svetainėje įrašytą dainą, kuri ją nuramino, gražiai nuteikė, ir jinai vėl užmigo”- pasakoja L.Undereinė   Prie medicininės -chorinės terapijos reikia pridėti ir matematinius bei sportinius priedus repeticijų metu. “Dalia iš pat pradžios,  pradėjo mus mokyt skaičiuot “Nebuvo tai žemė” vienos dalies ritmu. Iki dabar trepsim kojomis, plojam  rankomis, pliauškinam blauzdas, net nežinau kas bus toliau, bet vis kalam – ir jau, kai kurie, šiek tiek išmokom.  Tačiau, turime neabejotinos vilties, kad tas dalis išmoksim puikiausiai, nes žinom, kad bus įspūdinga – tai, varom toliau” – baigia L.Underienė.

Lapkričio mėnesį dalis choro “Volungė” dainininkų buvo nuvykę i Detroitą bendrai repeticijai su choru “Aidas”, vadovaujamu Rimo Kaspučio. “Buvo ypatingai smagu. Nebuvo jokios įtampos, kaip būna prieš koncertą. Taip pat pamatėme, kad kiekvienas dar turime daug ko išmokti, todėl buvo smagu tai daryti kartu. Visi labai įdėmiai klausė ir dainavo, ir tikrai buvo gera, gera repeticija.  Mus labai gražiai priėmė, turėjome progos smagiai pabendraut, o sekančią dieną skambiai pagiedot Mišiose. Tikimės, kad detroitiškiai pas mus galės atvykti pavasarį, vėl kartu pasimokyt ir pabendrauti.” 

Nepuoštų mūsų veidų džiaugsmas ir šypsena, jeigu i Dainų šventę nesiruoštų ir vaikų bei jaunimo chorai. Repertuaras smagus, įvairus, gal nėra visai lengvas, bet tai dar labiau patraukia jaunimo dėmesį. Toronte turime net kelis jaunimo ir vaikų chorus: Toronto jaunimo chorą, Maironio mokyklos vaikų chorą, Prisikėlimo parapijos vaikų ir jaunimo ir Lietuvos kankinių parapijos chorą “Angeliukai”, kur pastarojo choro atstovė Teresė Ramanauskienė pranešė, kad jame dalyvauja 15 mergaičių nuo 9 iki 17 metų. Choras, kuriam vadovauja Valdas Ramanauskas, gieda kiekvieną sekmadienį rytinėse Mišiose, mielai dalyvauja parapijos šventėse ir kituose parengimuose.  T. Ramanauskienė džiaugiasi, kad mergaitės nors ir būna labai pavargusios, tačiau nepraleidžia sekmadienio rytinių Mišių ir pakilia nuotaika garbina Dievą giesme. “Dėka ištvermingų vadovų, tėvų ir vaikų pasišventimo, mūsų lietuviška visuomenė pasiliks giedanti ir dainuojanti.” – sako Teresė – “Dabar prieš chorą didelis žingsnis – Dainų šventė. Tai didelis išgyvenimas, taip pat didelis darbas vadovams ir dainininkams. Mūsų mergaitės, kartu su šimtais kitų dainininkų laukia šventės. Žino, kad darbo bus daug, ir čia reikia išpažinti didelę nuodėmę, kad kol kas repertuaras dar per daug neapdirbtas. Prieš Kalėdų šventes reikėjo ruoštis  Bernelių Mišių koncertui, bet jau dabar kaupsimės Dainų šventės repertuarui. Mergaičių nuotaikos geros ir pakilios, o ir darbo jos visai nebijo. Kai reikia dirbti dirbam- užtikrina T.Ramanauskienė pakiliai baigdama – “užtrauksim dainą iš širdies, kad visa Kanada sudrebės.”

(nuotraukoje Punsko choras „Dzūkija”)

Kai apsiemėme rengti šią šventę, niekad neįsivaizdavome, kad tiek daug žmonių sutiks įsijungti į ruošos darbus! Šiandien, arti 100 asmenų, visų kartų, čia gimusių, iš Lietuvos atvykusių dabar ir seniai, visų sričių profesionalai, verslininkai, visuomenininkai, kompozitoriai, muzikai, chorvedžiai pasiskirstę į darbo komisijas, kūrybingai ir kruopščiai aukoja savo jėgas bei gabumus, kad ši šventė taptų vienu iš didžiausių Kanados lietuvių kultūrinių pasisekimų! Džiaugiamės ir dėkojame visiems!

Besikalbant su viešbučių administracija, jau trečdalis kambarių užsakyta. Tai geras ženklas, kad visi anksti ruošiasi keliauti į Torontą liepos ilgąjį savaitgalį! Dabar tikimės, kad visi pradės aktyviai pirkti bilietus į visus renginius per svetainę, laikraščius ar laiškus. Taip pat, nors Kanados lietuvių finansinės institucijos, filantropai, verslininkai stambiomis aukomis įrodė savo paramą lietuviškos dainos puoselėjimui, labai laukiame mecenatų iš visur, kurie nori paremti šventės darbus ir iniciatyvą. Savo dalyvavimu, savo auka, užperkant bilietus ar skelbimus įrodikime sau ir kitiems, kad “Gyvename Daina”!

Neliko nei pusmečio iki šventės! Visi ruošos darbai sparčiai žengia pirmyn! Nuotaikos geros ir pozityvios! Visi dega energija! Linkime visiems sėkmingų metų ir laukiame jūsų Toronte!