Galingas lietuviškas choras iš virš 1000 dainininkų suvažiavo, suplaukė beigi suskrido 2010 m. liepos 2- 4 dienomis iš Lietuvos, Anglijos, Airijos, Lenkijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados į IX-ąją išeivijos Dainų šventę. (nuotrauka James Grahame)

Pirmoji išeivijos lietuvių dainų šventė buvo surengta 1956 metais Čikagoje. Kanada šios šventės šeimininke buvo antrą kartą – po 32 metų Torontas vėl pasveikino dainos mylėtojus ir entuziastus. Vakarų Kanadai šventėje buvo atstovauta pirmą kartą – be mūsų kalgariškių buvo ir grupė dainorių iš Edmontono.

Ilgai vėtęsi ir mėtęsi bei nepaprastai atkaklios Loretos Blažienės raginami kalgariečiai pagaliau nusprendėme surinkti grupelę dainininkų ir vykti į Šventę.

Tada atrodė,kad darbas bus milžiniškas ir vargu bau įmanomas, o dabar atsikvėpę labia džiaugiamės, kad pasiryžome, kad sudalyvavome tokiame puikiame ir įsimintiname lietuviškame renginyje. Iš Kalgario mūsų dainininkų galiausiai vykome penkiese: Violeta Levandauskienė (dabar jau Edmontone), Elytė Balkytė- Zubis, Gita Grahame ir Vilius bei Rima Bičkai. Jonas Zubis bei James ir Paulius Grahame važiavo mus moraliai paremti iš tribūnų. Jonas taipogi buvo mūsų oficialusis kino operatorius ir fotografas.

Šventės dalyviams buvo paskirti du viešbučiai – Marriott ir Sheraton netoli oro uosto. Buvo malonu, bet labai keista, kad faktiškai visas viešbutis kalbėjo lietuviškai! Įlipi į liftą, o ten tautietis klausia: „Aukštyn ar žemyn?“ Nedažnai taip Kanadoje pasitaiko.

Penktadienio vakarą Gita dalyvavo iškilmingoj chorų vadovų vakarienėje, kuri buvo labai šauniai organizuota. Po vakarienės visi norintieji ėjo į Marijono Mikutavičiaus koncertą. Visą šeštadienį buvo repeticija – ilga ir labai intensyvi. Pradžioj dainavom tik pritariant pianinui, o antroje dienos pusėje jau buvo rimta repeticija grojant visam orkestrui. Buvo ypač įdomu, kad kiekvienas dirigentas –o jų buvo net 17! – savaip interpretavo kiekvieną kūrinį. Sekmadienį vyko pati šventė. Ji sutapo su JAV Nepriklausomybės diena – liepos 4-ąja.

Nepaprastai didelį įspūdį daugeliui paliko Šventės dekoracijos ir scenarijus. Pagrindinės dekoracijos buvo pagoniškos – aukuras, vaidilutės, Krivių Krivaitis, ąžuolo lapų vainikai… Taip pat buvo Kanados žąsys, šokančios ramunės su drugeliu, įspūdinga pelėda su dar įspūdingesniais pelėdžiukais… Šventės programa buvo iš penkių simbolinių dalių – rytas, diena, vakaras, nakties užkalbėjimai ir vėl rytas. Atitinkamai buvo apšviesta salė, scena ir tribūnos. Įvairus ir įdomus buvo pats Šventės repertuaras – nuo gan populiarių, gerai žinomų harmonizuotų lietuvių liaudies dainų iki pakankamai sudėtingų chorinių kantatų. Buvo vaikų, jaunimo, vyrų, moterų ir mišraus choro partijos.

Labai daug žmonių įdėjo nepaprastai daug laiko, darbo ir pastangų, kad ši Šventė būtų sėkminga, kad ji iš viso įvyktų. Bene didžiausios pagarbos ir padėkos mano manymu nusipelnė Šventės vyriausia meno vadovė Dalia Viskontienė. Labai griežta, su nematomu paraginimo botagėliu rankoje, Dalia sugebėjo visus mus, esančius įvairiuose Pasaulio kampeliuose, uždegti entuziazmu Šventei. Ačiū jai.

O šiandien širdyse ir mintyse liko malonūs Šventės prisiminimai. Susitikome su draugais Toronte, susiradome naujų draugų – šaunu buvo! Ir man labia smagu, kad Elytė iki šiol vis dar padainuoja Šventės repertuaro dainas, beklausydama oficialių įrašų. O anądien kalbėjau su Violeta – ji irgi sakė, kad išsitraukė Šventės knygą ir dainavo. Ir gera buvo širdyje. Taip ir toliau!

Šventės įspūdžių daugiau galite paskaityti oficialioje interneto svetainėje adresu http://dainusvente.org

Profesionalių fotografų nuotraukų yra šiame puslapyje – http://www.flic

Lygiai 32 metus Klevo lapo šalies lietuviai laukė talentingiausių išeivijos dainininkų pasirodymo. Jau nuo penktadienio vakaro beveik visa Toronto oro uosto teritorija, o labiausiai pačiais lietuviškiausiais pirmąjį liepos mėn. savaitgalį tapę Marriott bei Sheraton viešbučiai šurmuliavo mūsų gimtąja kalba, o beveik 1200 choristų, jų draugų, giminaičių ne tik iš Kanados bei JAV, o ir Anglijos bei Lietuvos, mūsų šalies kaimynės Lenkijos, tolimosios Australijos sugūžėjo į „International Centre“, šalia Toronto esančiame Mississauga, išgirsti Marijono Mikutavičiaus grupės. Po kelių dienų paaiškėjo, kad vienas populiariausių šiuo metu lietuvių estrados dainininkų laimėjo ir Lietuvos radijo bei LATGA-A surengtos patriotinės dainos konkursą, skirtą LR Nepriklausomybės 20-mečiui. Jo daina-laureatė Lietuvai „Ar mylit ją jūs“ su milžinišku pasisekimu nuskambėjo ir Dainų  ventės išvakarėse, o taip pat visi liko sužavėti Marijono dainomis „Trys milijonai“ bei „Pasveikinkit vieni kitus“. Šiaurės Amerikoje pirmąkart koncertavusio dainininko repertuare buvo ir Kanadoje gimusio Bryan Adams atliekamas kūrinys, nemažai kitų neretai įvairių pramoginių renginių metu girdėtų melodijų. M. Mikutavičiaus iki tikros euforijos pakylėti Dainų šventės choristai bei kiti koncerte apsilankiusieji dar ilgai nepaleido muzikantų nuo scenos, fotografavosi su savo dievaičiu.

Rytojaus rytą, nuo pat aštuonių, prasidėjo bendra chorų repeticija, o vakarop visi svečiai ir Dainų šventės dalyviai rinkosi į vakaronę, kurios proga „Marriott“ viešbutis tapo Dainamiesčiu, tik gaila, kad lietuviškų tradicinių patiekalų įprastai gardžiai pagaminti kanadiečiams virėjams visgi nepavyko… galbūt verčiau būtų patiekę ką nors vietinio.

Į pačią Dainų šventę rinkomės sekmadienio vidurdienį, turbūt pačią karščiausią vasaros dieną Toronte, tačiau „Hershey Centre“ kondicionavimas veikė be sutrikimų – o tą dieną daugiau kaip 3 tūkst. Mūsų tautiečių tikrai buvo ypač įkaitę ne tik nuo spiginančios saulės, bet ir nuo uždegančio choristų pasirodymo.  Atidarymo žodis deramai atiteko IX išeivijos Dainų šventės organizacinio komiteto vadovams Rasai ir Pauliui Kurams, kurie pasveikino visus susirinkusius ne tik angliškai bei lietuviškai, o ir prancūžiškai – žinia, Kanadoje oficialios kalbos yra dvi. Sugiedoti ir visi trys valstybiniai himnai, o salės viduryje staiga užsidegė trispalvė ugnelė, imituojanti aukurą, – puikus scenarijaus autorių sprendimas.

Na, o toliau „Hershey Centre“ kelioms valandoms užliejo lietuviška daina, atliekama jungtinio, mišraus/ jaunimo, moterų, vyrų bei vaikų choro. IX Dainų šventės dirigenčių paradą pradėjo šios šventės meno vadovė Dalia Viskontienė, kurią pakeitė praėjusio analogiško renginio viena pagrindinių organizatorių Rita Kliorienė iš Cleveland, OH, po to pasirodė „Dainavos“ ansamblio atstovas čikagietis Darius Polikaitis. Kitoms dainoms dirigavo D. Mockienė, A. Vidžiūnas, D. Grigutienė, B. Mockienė, A. Stankevičius, G. Bukauskienė, L. Landsbergis, N. Benotienė, S. Kliorys, R. Gražinis, R. Obalis, R. Kasputis, D. Vaičekonis, K. Daugirdas. Programos pabaigoje uždarymo žodį tarė JAV LB Krašto valdybos pirmininkas Vytas Maciūnas, pakvietęs į 2012 metais Bostone (Mass.) rengiamą XIV išeivijos Šokių šventę, bei Kanados LB pirmininkė Joana Kuraitė Lasienė. Į žiūrovus kreipėsi ir LR ambasadorė Kanadai Gintė Damušytė. Renginio kulminacija tapo visų kartu sudainuota „Žemėj Lietuvos“ bei M. Mikutavičiaus su vaikų choru atlikta viena žinomiausių jo dainų „Pasveikinkit vieni kitus“.

Eugenijos Misevičienės nuotraukos

IX išeivijos lietuvių dainų šventė vyko liepos 2–5 d. Toronte, Kanadoje. Iš 54 chorų ir atlikėjų iš Anglijos, JAV, Kanados, Lietuvos ir Lenkijos (Punsko) susidarė jungtinis 1 111 balsų IX dainų šventės choras. Dirigavo 17 dirigentų. Grojo „Hannaford Street Silver Band“ – 40 asmenų pučiamųjų instrumentų ir būgnų orkestras. Koncertavo Lietuvos roko muzikos atlikėjas Marijonas Mikutavičius su grupe. Svarbu pastebėti, kad šventę net ketverius metus be jokio atlygio organizavo daugiau kaip 300 Toronto lietuvių savanorių.

Išeivija – tikrai ne savas lietuviškas kraštas, savas miestas ar kaimas – tai, kas gyva, geografiškai apčiuopiama. Išeivija – tai dvasinis nusiteikimas svetimųjų apsuptame pasaulyje, siekiant išlaikyti lietuvybę. Tai bandymas išsiskirti, išlikti, nepradingti tautybių šurmulyje, pilkoje kasdienybėje. Dažnai tai – klajoklinio gyvenimo reikalaujantis reiškinys, ypač vasarą, pasibaigus mokslams, darbams, ir prasidėjus pertraukai. Norisi susikrauti lagaminus, ilgai keliauti ir sutikti kitų lietuvių – pabūti kartu lietuvių stovyklose, suvažiavimuose, šventėse.

Čia atvykęs jautiesi savas tarp savų, apsuptas bičiulių, nors daugumos jų ir nepažįsti. Tai gaivina lietuvio dvasią ir tą lietuviškumą padaro apčiuopiamą, paliečiamą bent trumpam laikotarpiui. Išeivijoje gyvenantiems – tai gyvybiškai būtina injekcija – „pasistiprinimas“ ateičiai ir paskata nepalūžti – būti tuo, kas esi, kuo gimei.

Išeivijoje patirti kažką tikrai „lietuviško“, kas būtų visiems aišku, suprantama, prieinama ir jungtų, – nelengva. Ypatingą vaidmenį tokiu atveju atlieka daina ir muzika. Tai – lyg tarptautinė kalba, kuri, nors kultūriškai ir kalbiškai skirtinga, prieinama visiems. Ja gali pasiekti ir savos kalbos jau nemokančius, bet susidomėjusius, ir paskatinti plėtoti tautinę kultūrą tarp tų, kurie darbuosis, siekdami ją išlaikyti, ir sutelks naujų kūrybinių jėgų ateičiai. Daina teikia galimybę nors trumpam sukurti „kitą pasaulį“ ir jame kartu išgyventi akimirką, kuri jungia, atgaivina tautinę tapatybę ir skleidžia ją tolyn.

Tokia akimirka ir buvo išgyventa Toronte, Kanadoje, kai į IX išeivijos lietuvių dainų šventę suvažiavo daugiau kaip 4 000 tautiečių. Čia dainomis, nors ir trumpai, sukūrėme tą minėtą „kitą pasaulį“ – mūsų dainoje visiškai atsispindėjo džiaugsmas, liūdesys, lūkesčiai ir svajonės. Per trumpą trijų dienų savaitgalį visi kartu išgyvenome nuostabių akimirkų ir ateičiai papildėme dvasinio kraičio atsargas, kurios mus sustiprins ir neleis lengvai ištirpti svetimoje pilkumoje.

Dainų šventės pradžia – jaunimui skirtas roko koncertas. Dvi su puse valandos trukusiame Marijono Mikutavičiaus koncerte nestokota jaunatviškos energijos ir entuziazmo. Tą penktadienio pavakarę (liepos 2 d.) į Tarptautinį centrą, esantį netoli Toronto pagrindinio oro uosto, susirinko per 1 000 klausytojų – visi be perstojo šoko ir dainavo. Visa salė jungėsi pritarti, vos išgirdusi dainą „Pasveikinkit vieni kitus“. Jaunimui didelį įspūdį paliko ir buvo tam tikras emocinis iššūkis dainos žodžiai „Aš tikrai myliu Lietuvą / Ar mylit ją jūs?“ Pabaigoje koncerto kulminacija buvo visiems puikiai žinoma daina „Trys milijonai“ – iš visų salės kampų mirgėjo fotoaparatų blykstės.

Pirmoji didžiojo jungtinio 1 111 balsų Dainų šventės choro repeticija vyko šeštadienį, liepos 3 d., nuo pat ankstaus ryto – į didžiulę „Hershey“ centro auditoriją Misisaugos mieste, netoli Toronto, suvažiavo bene visi. Tai buvo pirmas kartas, kai pamatėme visus chore dainuojančius kolegas po vienu stogu. Kai kurie atvyko iš mažyčių lietuviškų kolonijų, namuose visus metus šventei ruošęsi būreliais – po tris, aštuonis ar dvylika žmonių. Dauguma iš jų net neturėjo progos vieningai „susiderinti“ su choru – išmoko tik savo dalį.

Pagrindinis pasiruošimo elementas – kompiuteryje įrašytos dainos. Visos dainos buvo įrašytos pagal keturis balsus (atskirai – altų, sopranų, tenorų ir bosų). Kiekvienas choristas turėjo kompaktinį diską su savo balso partija ir atsakingai ruošėsi: nešiojosi jį visur su savimi – vairuodami automobilį, važiuodami traukiniu ar autobusu į darbą, bėgdami į klases, atostogaudami pajūryje ir t. t. – ir mokėsi.

Pasigirdus pirmosios dainos akordams, pasijutome tikrai galingo choro dalimi, o, prisijungus orkestrui „Hannaford Street Silver Band“, visiškai išdrąsėjome ir kone tobulai dainavome visą Dainų šventės repeticiją.

Vakare į Toronto oro uosto viešbutį „Marriott“ choristai ir dalyviai rinkosi „Lietuviškai vakaronei“ – veikė kioskai, kuriuose buvo galima įsigyti įvairių lietuviškų gaminių ir produktų. Sumokėjus už įėjimą, buvo galima paskanauti lietuviškų valgių – koldūnų, plokštainio ar bulvinių dešrų su kopūstais. Viešbučio salėse ir kiemelyje grojo muzika, o Toronto lietuvių „Kaimo kapela“ džiugino lietuviškomis dainomis ir šokiais.

Kulminacinis taškas – koncertas – prasidėjo sekmadienį, liepos 4 d. Po sekmadieninių šv. Mišių, klausytų Toronto pranciškonų vadovaujamoje Prisikėlimo parapijoje, Misisaugos Lietuvos kankinių parapijoje ir viešbutyje „Marriott“, ir lietuvių evangelikų pamaldų visi skubėjo į „Hershey“ centrą klausytis koncerto. Auditoriją pripildė daugiau kaip 3 000 klausytojų ir 1 111 choristų. Jauniausiam choristui buvo 4-eri, vyriausiam – 91-eri metai, taigi choras puikiai atspindėjo įvairaus amžiau kartas.

Pro staiga pasirodžiusią dūmų miglą iš senų senovės į dabartį įžengė krivių krivaitis, lydimas ąžuolo vainiku nešino vaidilučio. Ekranuose matyti ramūs debesys netikėtai sujudo, pradėjo vartytis kūliais. Ūžė vėjas ir žaibas staiga įžiebė viduryje arenos pastatytą didžiulį aukurą, kuriame šventoji ugnis Gabija degė per visą koncertą, primindama mums mūsų kilmę ir vienybę.

Antanas Maceina lietuvių liaudies dainą vadina „tautos sielos išraiška“. „Kiekvieno lietuvio sieloje nuo lopšio yra „įsiūta“ daina. Ji yra svarbiausia gyvenimo palydovė“, – šventės programoje rašo Birutė Litvinienė iš Ročesterio (JAV). Ir taip – daina – prasidėjo šventės „Daina aš gyvenu“ ritualų atspindžiai.

Programa padalinta į keturias dalis: ryto, dienos, vakaro, nakties ir vėl kitos dienos ryto. Dainas paįvairino nuolat ekranuose rodomos spalvingos skaidrės, pritaikytos atliekamos dainos tematikai, įvairūs išradingi vaizdiniai ir inscenizacijos: skrido žąsys, balti balandžiai, šoko ramunės su peteliškėmis, sukosi ąžuolo lapeliai, skraidė ir pelėdžiukus perėjo pelėda…

Vyriausiąja šventės meno vadove paskirta Dalia Skrinskaitė-Viskontienė. Dirigavo 17 Lietuvos ir išeivijos dirigentų. Choras atliko 35 dainas, 7 iš jų pritarė ir publika. Specialiai šventei buvo sukurtos 6 visiškai naujos dainos: „Dainos sparnais“, „Buvo žodis „Lietuva“, „Daina aš gyvenu“, „Saulė dovanojo“, „Dainuokim pasauliui“ ir „Nebuvo tai žemė“. Atlikti klasika tapę kūriniai „Kur giria žaliuoja“ ar „Žemėj Lietuvos“ ne vienam išspaudė ašarą.

Nuaidėjus paskutiniams dainos „Nebuvo tai žemė“ žodžiams, scenoje pasirodė Lietuvos ambasadorė Kanadoje Gintė Damušytė ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės įgaliota D. Skrinskaitei-Viskontienei, vyriausiajai šventės meno vadovei, įteikė Lietuvos Respublikos medalį už ilgalaikį darbą lietuvių bendruomenėje ir sėkmingai suorganizuotą IX išeivijos lietuvių dainų šventę. Tai nepaprastai gražus atpildas už ilgametį darbą, kuris ir šiandien plečia tiek jauno, tiek vyresnio amžiaus Kanados lietuvio akiratį.

Šventės sėkmė ir laimėjimai pažymėti vakaronėje, kurioje netrūko šokių, o „gyvojo“ lietuviškumo suteikė salė, kurioje vyravo lietuviško miško atributai.

Įvyko kažkas nepaprasto. Visi kartu, nepaisydami didžiųjų Toronto vasaros karščių, atsigaivinome – „daina patyrėme pasaulį kitą“.

D. Skrinskaitė-Viskontienė koncerto programoje rašo: „Meilė lietuviškai dainai mus visus sukvietė į Torontą, į šią IX dainų šventę. Tai – vienybės išraiška, tėvų ir protėvių perduotas palikimas, kad dainoje rastume džiaugsmo ir stiprybės, kad joje atrastume save… Linkiu atsigaivinti dainos dvasia ir sugrįžti namo, pajutus dainų šventės tradiciją: išsaugoti ir perduoti, nesvarbu kur gyvensime, turtingiausią lietuvių tautosakos dalį – dainą.“

Štai ir praėjo visų mūsų taip laukta IX dainų šventė Toronte. Teko nemažai padirbėti, kad galėtume sudaryti didžiulį jungtinį chorą. Visi skaičiavome likusias dienas iki šventės – jaunesniems dainininkams ji buvo pirmoji, kiti laukė jau seniai bepatirto malonaus jausmo, kai dainuoja daugiau nei tūkstantis atlikėjų. Klausytis tokio didžiulio choro yra tikrai malonu, o jei dar ir pats į jį gali įsilieti – tai savotiškas stebuklas! Širdį kuteno, o ir ašarą ne vienas išspaudė pradėjus traukti tautiškas giesmes, ką jau bekalbėti apie seniai pamiltas dainas! Visi patyrėme nepaprastą džiaugsmą.  Net ir po keleto dienų besidalydamas įspūdžiais, ne vienas prisipažino, kad vis tebeskamba ausyse „tūkstantis žingsnelių“. Dainų šventės įspūdis, manau, yra neišdildomas iš atminties tiek dainavusiam, tiek dainų besiklausiusiam…

Renginys buvo turtingas ne tik dainomis, bet ir gausybe kitų įvykių, kuriuose mielai visi dalyvavo. Malonu buvo vaikščioti po „Dainamiesčio“ gatveles ir gardžiuotis lietuviškais patiekalais. Smagu buvo klausyti muzikantų, kiemelyje vakaronės metu linksminusių minią žmonių. Nepaprastai gerą įspūdį paliko jaunimas, šokantis skambant lietuviškai muzikai. Galime tik didžiuotis savo jaunąja karta – ne veltui praėjo vakarai besimokant dainų ir besiklausant įrašų!

Šventė surengta tikrai profesionaliai – puikus chorų prisistatymas, malonu dainuoti pritariant puikiam orkestrui, diriguojamam profesionalių dirigentų. Miela buvo matyti jaunimą, talkinusį renginyje. Visi sutikti žmonės buvo be galo mandagūs, besišypsantys, neatrodė, jog jie pavargę nuo daugybės darbų organizuojant šią nuostabią šventę. Kartais ir nedidelį vakarėlį sunku būna surengti, o čia tokia šventė, į kurią sugužėjo tūkstančiai žmonių iš įvairių pasaulio kampelių. Tikra fiesta! Ir visi sutikti nepaprastai maloniai, be jokių nesusipratimų. Ko bepaklausdavai, gaudavai reikiamą informaciją. Toronto lietuviai gali didžiuotis savo vadovais, dirigentais ir dainininkais, visais organizatoriais, dirbusiais puikiai. Smagu buvo lankytis tokiame gražiame ir švariame mieste – Kanados lietuvių „sostinėje“.

Visiems organizatoriams didelis ačiū! Linkiu Jums kuo geriausios kloties ir toliau ruošiant tokius puikius renginius.

Su pagarba – Rita Klimavičienė
Aleksandros Kazickienės lituanistinės mokyklos choro vadovė

Kur gali nuvesti meilė dainai ir dainavimui vieną žmogų? Paklauskite vilnietės Jolantos Čiasaitės, informacijos ir reklamos specialistės, moterų choro “Liepos” dainininkės, ir ji jums trumpai atsakys – į Kanadą, į Torontą! Į tolimą daugiatautį, daugiakultūrį miestą, kur tarp daugiau nei šimto tautų ir kultūrų, skamba ir lietuvių kalba. Ir ne tik kalbama, bet ir dainuojama lietuviškai. O šito nuotykio, vejantis lietuvišką dainą už Atlanto, pradžia buvo Vilniuje.

Jolanta prisimena: – Kai Lietuvoje, Vilniuje, Tūkstantmečio dainų šventėje pamačiau grupę žmonių, vilkinčių marškinėliais su kvietimais į Dainų šventę Kanadoje, nustebau ir  susidomėjau. Pradėjau klausinėti ir ieškoti, ar iš Lietuvos kas nors ketina ten važiuoti. Iš  radžių neradau (vėliau atsirado du chorai) ketinančių leistis į ilgą kelionę. Nenusiminiau, paskambinau savo pusseserei Toronto “Volungės” choro akompaniatorei pianistei Ilonai Beresnevičienei, abi pasitarėme, ką daryti. Parašiau laišką “Volungės” choro vadovei ir Dainų šventės meno vadovei Daliai Viskontienei, klausdama, ar galėčiau dainuoti su jos choru šventėje. Nustebau ir apsidžiaugiau, gavusi labai malonų atsakymą ir sutikimą bei  patarimų, kaip reikia pasirengti koncertui. Dainų šventės tinklalapyje radau viską, ko reikia: dainų žodžius, gaidas, netgi judesių choreografiją. Mokiausi pati viena. Į Torontą atskridau prieš pat Dainų šventę ir dar suspėjau pabūti vienoje “Volungės” choro, paskui  ir bendroje jau visos šventės choro repeticijoje.

– Koks buvo jausmas dainuojant tūkstantiniame lietuvių būryje taip toli nuo Lietuvos?

– Neįtikėtinai geras, lig šiol dar jaučiu tą šventišką nuotaiką. Labai patiko repertuaras – įdomios ir įvairios dainos ir jų melodijos. Su ypatingu jausmu dainavau partizanų ir išeivijoje sukurtas dainas; Lietuvoje mes dainuojame kitokias. Įspūdinga ir visa kita šventės programa, scenografija, neįtikėtinai gera visa organizacija – nuo mažų iki svarbių darbų, apie viską pagalvota ir pasirūpinta. Žinant, kad visa tai darė savanoriai, patys dainininkai – dar labiau stebina. Negaliu nepaminėti patirties, kurią gavau per šias kelias repeticijas. Nustebino choro profesionalus požiūris į savo dainavimą ne tik koncerto, bet ir repeticijų metu, dainininkų pagarba ir atidumas choro vadovui, jų siekimas kuo geriau pajusti patiems ir atskleisti kitiems dainos žodžių prasmę ir melodijos grožį. Atsiverčiau choro gaidas ir nustebino iki smulkmenų pažymėtos pastabos ir nuorodos dainininkui – tik sek jomis ir dainuok… Jaučiu, kad parvažiavus namo, į Lietuvą, man nebus lengva grįžti prie įprastos tvarkos, norėsis pagal tą patirtį ką nors keisti, dirbti kitaip.

– Repeticijos, trys šventės dienos, o viešnagės laikas ribotas. Ar teko kiek nors  pamatyti Kanados?

– Labai džiaugiuosi, kad užteko laiko ir vienai kitai kelionei. Jau kitą dieną po šventės, kuprinę ir žemėlapį pasiėmusi, iškeliavau į rytinę Kanadą – Montrealį ir Kvebeko miestą. Taip, nuotoliai ne lietuviški. Buvau Niagaros pakrantėse, Kingstono ežerynuose. Gamta nuostabi, bet dar didesnį įspūdį paliko žmonės, jų geranoriškumas, ir miestai – gera, atvira erdvė norintiems ją pažinti ir kviečiantiems dar kartą sugrįžti.

– Ačiū už pokalbį.

Sunku būtų paneigti, kad IX Lietuvių dainų šventė (toliau DŠ) savyje nešė ypač galingą užtaisą. Vis dar neblėstanti prisiminimų aistra kaitina mūsų sielas dalintis įspūdžiais, džiaugsmais, padėkomis tiems, kas stojo prie šios Šventės organizavimo vairo ir atvedė mus visus iki šiandieninės būsenos, kai, rodos, kiekviena kūno ląstelė paliesta, kiekviena styga suvirpinta, kiekvienas gražus lietuviškas žodis išgirstas…Paprašiau mintimis pasidalinti Romualdą Gražinį, IX Dainų šventės dirigentą, Lietuvos valstybinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos choro vadovą, kuris sakė esąs sukrėstas to, ką patyrė čia, Kanadoje, Toronto mieste.

“Liepos 6-ąją Lietuva šventė Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Tik aš nežinau, kur buvo daugiau Lietuvos – čia, liepos 2-4 d.d., ar maždaug tuo pačiu laiku geografinėjeLietuvoje. Man regis, daugiau Lietuvos  buvo čia – Toronto mieste. Mistinis Lietuvos kūnas ir dvasia buvo čia, su mumis ir mumyse. Čia yra tokia Lietuva, kurios tęsimas yra svarbiausias dalykas čiabuviams lietuviams. Tai toks mistinis kūnas, apie kurį svajočiau, kad taip būtų Lietuvoj. Kad mes visi taip suvoktumėm lietuviškų tautiškų, krikščioniškų vertybių svarbą ir įsipareigojimą joms. Esu labai sukrėstas ir noriu labai visiems padėkoti už suteiktą patirtį, kurią vieni jaučia vienaip, kiti kitaip, bet visi labai labai stipriai. Linkiu mums visiems, kad mūsų vaikai tą patirtų ir po truputėlį perimtų”, – pasibaigus Šventei jausmingai kalbėjo pašnekovas.

“Esu nustebintas daugeliu dalykų – užjūrio lietuvių bendruomenėj esu pirmą kartą. Montrealyje buvau vieną kartą su naujosiosmuzikos ansambliu. Irgi buvom susitikę su lietuvių bendruomene, bet ten nebuvo toks platus susibūrimas, susivažiavimas lietuvių iš įvairių kraštų ir su tokiu gražiu tikslu. Ten buvo mūsų koncertai visai kitokiame festivalyje. Šitame suvažiavime aš turiu nepaprastai gražių įspūdžių. Vienas iš jų tai yra Rimo Biliūno muzika. Aš nustebau, kad toks kompozitorius yra išeivių tarpe ir, pasirodo, kad jis ne taip jau labai žinomas. Kiek supratau, jam buvo duota užduotis savotiškai apvienyti šventę, parašyti kūrinį vaikučiams Buvo žodis Lietuva, atliktą kažkur arti koncerto pradžios, kad pradėtų Dainų šventės temą. Ir parašyti baigminį kūrinį – Nebuvo tai žemė. Abu kūriniai yra labai nepigūs, labai originalūs”.

– Kuria prasme nepigūs?

“Muzikine prasme labai įdomūs, originalūs ir labai netikėti – tai yra tiesiog gera muzika. R. Biliūno brandumas kūriniuose – man akivaizdus. Brandumas – tiek išmoninis kompozitorinis, tiek muzikinės, tiek instrumentuotės. Pirmą kartą išgirdau šį kūrinį per šeštadienio repeticiją su visu orkestru. Vien kokia įžanga! Kaip paskui po truputėlį vystosi gana sudėtinga polifoninė muzikinė kalba, pereinanti per balsus tema ir ateinanti iki vertikalių akordinių susivienijimų. Kūrinys turi puikią dramaturginę formą, labai gražiai išvystytas, tarsi viena banga vytų kitą bangą, paskui “išeina” į nušviesėjimą, kuris tarsi tampa priesaika, o muzikiniai – kulminacija. Tiesiog ši IX Dainų šventė dovanojo lietuvių chorinei muzikinei kultūrai puikų kūrinį, kuris turėtų turėti tikrai labai netrumpą gyvenimą ir ne vienoj DŠ būti atliktas.

Kiekvienoj DŠ yra kūrinių, kurie skirti publikai ir tai yra gerai, nes turi būti visko. Kažkuri muzika skirta jaunimui, kažkuri skirta patriotiniam jausmui išreikšti, kokiai nors meilei, grožiui, kitiems dalykams, bet labai gerai, kai yra sudėtingesnių kūrinių, per kuriuos chorai gali sustiprėti, pasitempti. Galbūt tai yra tam tikra auka, kurią moka klausytojai, bet čia buvo susirinkę suinteresuoti klausytojai, kuriems svarbūs dalykai, kad tarpt lietuvių kultūra, vystytųsi ir turėtų rimtas pajėgas. Aišku, jei imant aukščiausiu lygiu, imant pasaulinio lygio scenas ir keliant pačius aukščiausius sau uždavinius, tai toks atlikimas nebuvo pats geriausias. Bet prisiminkime visą chorų lygį, kurių daugelis dainininkų nepažįsta natų, repetuoja vieną kartą į savaitę, nors pradėjo ruoštis prieš metus. Aš klausiau daugelio dainininkų, kuris kūrinys labiausiai patiko, ir dauguma jų atsakė Nebuvo tai žemė. O tai rodo, kad jie turi muzikinį skonį!

– Ar Jūs esate dirigavęs Lietuvos DŠ? Ar galėtumėt palyginti kaip švenčiama Lietuvoje ir čia?

Man lietuviška daina kažkada seniai atsiskleidė tuo, kad daina – tai praeities lietuvio gyvenimo būdas. Jis kėlėsi su daina, ėjo, dirbo su daina, šventes šventė su daina, tuokėsi su daina, mirė su giesme ir t.t. Todėl šioje DŠ su aukuru, su lietuvių rituališkumu, einančiu nuo ryto iki vakaro, tam tikras scenarijus sujungė visą koncertą būtent į ritualinį vyksmą, kuris ir priartėjo savo esme prie lietuviškos dainos. Kartais tokių bandymų būta ir Lietuvoje, bet joje DŠ daugiau tampa visų suvažiavimais, koncertu, bet kažkokio esminio apsijungimo, kažkokio vertybinio pasičiupinėjimo, kad sušiltų vieni nuo kitų, kad patriotiškumas, dvasinė Lietuvos teritorija vėl sustiprėtų viduje ir įgautų vos ne kūną – to man kaskart labiau trūksta. Gal būt todėl, kad Lietuvoje paskirtą DŠ savaitgalį būna ir šokių diena, ir ansamblių vakaras, todėl DŠ tampa daugiau festivaliais.

Lietuvoje DŠ diriguoju nuo 1994 metų. Galbūt Lietuvoje dainuojame šiek tiek sudėtingesnį repertuarą. Tačiau čia ir Lietuvoje muzikiniai meniniai uždaviniai yra arti panašaus lygio. Tik čia būdamas, patyriau kur kas daugiau nuostabių dalykų: vienas iš jų yra tai, kad čia labai puiki lietuvių bendruomenė. Kaip gražiai pasiskirstė vaidmenimis Šventės organizatoriai, kiek daug žmonių yra įtraukta, ir jie be kažkokių ambicijų dirba, jausdami bendrumą, artimo petį ir t.t. Sekmadienį, dalyvavus Mišiose, supratau, kad kunigai čia yra kartu su visa bendruomene.

Man susidarė įspūdis, kad čia neatsiejamai diegiamos tautinės ir krikščioniškos vertybės bei jaučiamas didelis patriotizmas. Ko Lietuvoje nebelieka beveik visiškai, nes labai sunkiai visi gyvena, blogai uždirba, valdžia bloga, viskas blogai, tarp gerų lietuvių yra daug blogų – nusikaltėlių ir t.t., ir pan. Optimizmo ir patriotizmo Lietuvoje – beišsenkantys ištekliai.

Kartais man regis, kad Lietuvoje jau nebėra tos kartos, kurioje šie jausmai būtų išlikę. O čia – tai aiškiai gali jausti. Aišku, Lietuva čia – legendų apipinta, tam tikra prasme net pažadėtoji žemė. Geografine prasme, čiabuviams Lietuva yra ta žemė, iš kur jie kilę, kur auga nuostabūs medžiai, žydi puikios pievos, teka skaidrūs upeliai, tyvuliuoja ežerai, jūra skalauja smėlėtus krantus… Jums Lietuva– visi vertybiniai dalykai, kuriuos per daugelį amžių nuo M. Mažvydo laikų kūrė mūsų šviesuoliai. Visa tai, apie ką jau beveik nebekalbama Lietuvoje, nes mes globalizuojamės, einam į Europos sąjungą ir t.t. Čia – mano minėtos vertybės laiko įsikabinę lietuvių širdis savo šaknimis. Bažnyčia nėra atskirai, nediktuoja savo sąlygų, o yra kartu, primindama krikščioniškus momentus, sakramentus. Čia kunigai labai gražiai skleidžia krikščionišką mintį, jungia su tautiškumu ir primena apie esminius fundamentalius krikščioniškus dalykus. Tai yra nuostabu!

Taip pat čia atradau labai gražią kartų kombinaciją, kur vyresni žmonės perduoda savo tradicijas, laiko savo rankose vadeles, toliau – puiki vidurinė grandis, kurioje gal Darius Polikaitis griežia pagrindiniu instrumentu, ir paskui jaunieji talentai – Saulius Kliorys su Kęstučiu Daugirdu. Dėkodamas visiems, išsivežu pačius nuostabiausius įspūdžius”.

 – Ačiū už pokalbį ir gražias mintis.

Šiaurės Amerikoje išeivijos lietuvių dainų šventės rengiamos nuo 1956 m. Lietuviai, gyvenantys už savo senosios Tėvynės ribų, šiomis šventėmis išreiškia dainavimo tradicijas, išsaugotas nuo vaikystės iki šių dienų. Birutė Litvinienė „Dainų šventės 2010” programoje rašo: „Atskirtas nuo savo šaknų lietuvis perdavė iš kartos į kartą turtingiausią lietuvių tautosakos dalį, tą dainoje išsakomą gilų jausmą, kurį jis patyrė šeimoje, šeštadieninėje mokykloje, studentų būreliuose, tautinėse organizacijose. Dainuodamas šventėje jis gerbia savo tėvų šalį, jos žmones, jos kultūrą”. Visos šventės buvo rengiamos Čikagoje (JAV), išskyrus 5-ąją (1978 m.) ir šių metų – 9-ąją, kurios įvyko Toronte (Kanada). Apie 2010 m. šventę pradėta galvoti jau 2007 m., kuomet meno vadovė Dalia Skrinskaitė-Viskontienė paskelbė IX dainų šventės žodžio-poezijos konkursą. Jo derliui – eilėms – buvo sukurta ir muzika. Šitaip gimė visiškai naujos, specialiai šiai šventei sukurtos dainos.

Buvo sukurta ir IX dainų šventės emblema. Jos autorė – Snaigė Šileikienė. Logotipe vyrauja saulė. Viena jos pusė spinduliuojanti, o kita tamsi. Kai Lietuvoje naktis, Kanadoje šviečia saulė, o kai Kanadoje temsta – Lietuvoje artėja rytas. „(…) atėjom čia su saule išvežti iš baisių pavojų, mes tiek metų liekam „gyvi” lietuviai, nes vis suvažiuojam (…), širdimis vėl prisiliečiam, pasistiprinam, suliepsnojam ir, pasisėmę tos šilumos, stiprybės, meilės, vėl iškeliaujam į savo tolimus namus po visą kontinentą”, – šitaip aiškina emblemos simboliką pati dailininkė.

Šventės pavadinimas – “Daina aš gyvenu”. Scenarijų sukūrė Laimutė Kisielienė ir Dalia Skrinskaitė-Viskontienė. Atitinkamai sudėstytom dainom išdainuota saulės kelionė ir žmogaus gyvenimas. Žmogus, lietuvis gyvas tol, kol skamba jo daina, kol pavasarį keičia vasara, o vasarą ruduo, rudenį – žiema, žiemą – pavasaris. Taip sukasi amžinas gyvybės ratas, šildomas saulės, drėkinamas lietaus, džiuginantis žemės gėrybėmis. Koncertas buvo suskirstytas į kelias dalis: “Dainos sparnais leisk man pasveikint ryto saulę”, “Man reik dainos, kaip žemei saulės”, “Ten toli, už žvaigždės”, “Nakties užkalbėjimai”, “Daina ir aš, tas pats esu”

Taigi pirmą kartą Punsko kultūrinės veiklos istorijoje išeivijos lietuvių dainų šventėje dalyvavo ir Punsko LKN choras “Dzūkija”. Paskatinti mūsų kraštiečių, gyvenančių Kanadoje ir aktyviai įsijungusių į Suvalkų krašto išeivijos sambūrio (SKLIS) veiklą bei Dainų šventės organizavimą, nusprendėme leistis į kelionę. Per Atlantą skridome ne visi choro dalyviai – 17 dalyvių iš Punsko, 1 iš Varšuvos ir 4 (kartu su vadovu) – iš Lietuvos. Šiai išvykai reikėjo nemažai pastangų, savo lėšų (turėjome patys susimokėti už lėktuvą, nusipirkti rūbus, gaidas), išmokti gana sudėtingą repertuarą, palikti dviem savaitėms savo šeimas ir pareigas. Tačiau, manau, nėra tarp mūsų nei vieno, kuris pasakytų, kad nebuvo verta į Kanadą nuvykti.

Nuo pat pirmų akimirkų Kanadoje buvome labai šiltai priimti Punsko-Seinų-Suvalkų krašto lietuvių. Jau oro uoste jie mus pasitiko su gėlėmis ir spalvingu šūkiu “Sveikiname Punsko “Dzūkiją”. Po to “pasidaliję” mus vežėsi į savo jaukius namus, kur buvome labai šiltai priimti. Gyvenome tikrai labai patogiai: buvome pamaitinti, nuvežti, kur tik prireikdavo, viskuo aprūpinti. SKLIS pastangomis turėjome galimybę nemokamai aplankyti Toronto ir apylinkių įdomias vietas: Toronto bokštą, muziejų, Niagaros krioklius ir Casino, bei dalyvauti Dainų šventės pokyliuose. Dauguma mūsų šeimininkų patys stengėsi, kad mes – jų svečiai – nenuobodžiautumėm: keliaudavome po Toronto ir Missisaugos apylinkes, lankėme žymias vietas.

Beje, pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo IX dainų šventė. Daugiau kaip pusmetį jai ruošėmės repeticijų metu Punske, o atvažiavę į Torontą – generalinėje repeticijoje dieną prieš renginį. Šventėje dalyvavo ne tik suaugusiųjų chorai, bet ir vaikų bei jaunimo. Kartu repetavo ir Toronto orkestras bei “Gintaro” šokėjų grupė. Kad išsiskirtų tūkstantinėje dalyvių minioje, visi chorai buvo apsivilkę sau būdingais marškinėliais. “Dzūkija” irgi tokius turėjo. Alvydas Grigutis visiems mums parūpino originalius marškinėlius su Punsko LKN “Dzūkijos” emblema ir Dainų šventės logotipu. Kai jais apsivilkome, buvo aišku, iš kur ir kas mes esam.

Po ištisą dieną trukusios repeticijos visų chorų dalyviai susirinko Toronto Airport Marriott Hotel, kur vyko bendra vakaronė su lietuviškomis dainomis, muzika, šokiais.

Liepos 4 d., sekmadienio, rytą dalyvavome šv. Mišiose Toronto Prisikėlimo parapijoje. O 14.00 val. jau rinkomės prie Hershey Centre koncertui. Salėje visi chorai rikiavosi ne savo grupėmis, o balsais. Taigi buvome išbarstyti po visą Hershey Centre areną. Koncertas truko apie 3 valandas. Pirmiausiai sugiedoti Kanados, JAV ir Lietuvos himnai. Šventės kopirmininkai Rasa ir Paulius Kurai visus pasveikino ir pakvietė stebėti koncertą. Vėliau didžiuliuose ekranuose matėme vardijamus visus 54 dalyvaujančius chorus. Dauguma jų buvo atvykę iš visos Šiaurės Amerikos, o Europos atstovai buvo tik keli: choras „Gausa” iš Anglijos, „Aukuras” (Klaipėda) ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras iš Lietuvos bei Punsko „Dzūkija”.

Dainų buvo daug, visos labai gražios, daugelis jau girdėtų lietuvių liaudies dainų buvo naujai aranžuotos. Tačiau galbūt daugiausia emocijų visiems, ypač suaugusiųjų chorams, suteikė Dariaus Polikaičio daina pagal Bernardo Brazdžionio eiles „Esi dangau” bei daugiausia dainininkams problemų sukėlusi ir reikalavusi didžiausių pastangų ir energijos Rimo Biliūno (muz.) ir Nijolės Puranaitės-Benotienės (žodž.) „Nebuvo tai žemė“. Be abejo, labai svarbūs koncerto kokybei buvo Toronto orkestras The Hannaford Street Silver Band, taip pat puikūs dirigentai, kurie sugebėdavo „išspausti“ iš dainininkų sudėtingiausias frazes ir garsus. Renginį paįvairino žilos senovės krivis, vaidilutės, „šokančios“ gėlės, skrendančios gervės, „išsiritę“ iš kiaušinių pelėdžiukai… Sudainavę „Nebuvo tai žemė“ (dirigavo pati Dalia Skrinskaitė-Viskontienė) visi iškėlėme specialias žibančias lazdeles. Užgesus šviesoms, žiūrovai vietoj dainininkų išvydo vieną didžiulę trispalvę. Paskutines dvi dainas – „Žemėj Lietuvos“ ir Marijono Mikutavičiaus „Pasveikinkit vieni kitus“ (beje, chorams pritariant ją atliko pats M. Mikutavičius; jo grupės koncertą gyvai galėjom stebėti penktadienio vakarą International Centre) – dainavo linguodami ne tik dalyviai, bet ir žiūrovai.

Vakarą International Centre Dainų šventės proga visiems koncerto dalyviams buvo surengtas pokylis “Miško balsai”. Vakarėlis buvo labai smagus, mat visi jau buvo atsipalaidavę po koncerto. Mūsų choras su Dainų šventės dalyviais dar turėjo progą pabendrauti Toronto Prisikėlimo parapijoje surengtoje vakaronėje. Čia susitikome su Toronto “Volungės”, Lietuvių krikščionių bažnyčios “Gausos” iš Londono, Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos jaunimo choro iš Vilniaus bei “Aukuro” iš Klaipėdos dainininkais. Tą vakarą buvo puiki proga padėkoti Dainų šventės organizatoriams R. ir P. Kurams, D. Viskontienei, J. Kuraitei-Lasienei. Čia atsisveikinome Dainų šventę ir “bendražygius” chorus.

Likusį laiką leidome jau pagal Kanadoje gyvenančių kraštiečių nustatytą grafiką. Visą savaitę lankėme Toronto ir apylinkių įžymybes.

Nuvykome į Niagarą pasižiūrėti garsiųjų krioklių. Nors juos lankant lijo, bet vis tiek vaizdai paliko neišdildomą įspūdį. Kriokliai puikiai atrodo ne tik saulėtą dieną, bet ir lyjant. Niagaroje apžiūrėjome nuostabius gėlynus, parkus. Užėjome ir į Casino, deja, nieko gero ten nepešę, išvykome prie saulės laikrodžio. Sulaukę nakties, žavėjomės virš krioklių spindinčiais fejerverkais. Niagaroje naktį niekas nemiega: pramogų parkai, kazino, kavinės veikia čia veik visą parą.

Kita diena buvo skirta Toronto centro lankymui. Nors buvo negailestingai karšta, mes, Prano Vilkelio vedami, atkakliai keliavome miesto gatvėmis, žavėjomės daugybe dangoraižių, naujoviškais pastatais. Užsukome į Royal York viešbutį, kur mus pasitikus Birutė Vilkelienė pasakojo apie pastaruoju metu ten viešėjusius svečius – Anglijos karalienę Elžbietą ir G20 (Dvidešimties finansų ministrų ir Centrinių bankų valdytojų grupės) susitikimo dalyvius. Iš Toronto bokšto CN Tower stebėjome miesto ir Ontario ežero panoramą. Varginami karščio, užsukome į Toronto muziejaus vėsinamas patalpas atsigaivinti ir apžiūrėti įdomias ekspozicijas, pristatančias ne tik Kanadą, bet ir kitas pasaulio šalis. Grįžę iš centro, visi susitikome viename Toronto jachtų klube, kur vakarienės mus pakvietė Jurgis Kuliešius.

Be abejo, visos savaitės dienos buvo labai intensyviai išgyventos. Nors bendrų išvykų buvo tik kelios, nenuobodžiavom. Mūsų šeimininkai patys mus vežiojo po apylinkes, organizavo susitikimus mažesnėmis grupelėmis.

Beje, „Dzūkija” dar negalėjo visiškai atsipalaiduoti – mūsų laukė du koncertai: Anapilio sodyboje (Missisauga) ir Vasagoje.

Pirmasis „Dzūkijos” koncertas įvyko šeštadienį, liepos 10 d., Anapilio salėje. Vedėja buvo Jolanta Jonušonytė, eiles skaitė Romas Venslauskas ir Alicija Liaukevičienė, birbyne grojo Stasys Simanauskas, jam pianinu pritarė Lina Bakšienė. Mums dirigavo „Dzūkijos” vadovas Vidas Simanauskas, Darius Zimnickas, Egidija Pocienė bei Anapilio sodybos „Gintarėlių” vadovė Deimantė Grigutienė. Kelias Dainų šventės dainas atlikome kartu su Kanadoje gyvenančiais mūsų krašto vyrais. Iš publikos sulaukėme garsių plojimų ir labai šiltų, gražių žodžių. Po koncerto linksminomės bendroje vakaronėje kartu su mūsų žiūrovais.

Sekmadienį, liepos 11 d., dalyvavome šv. Mišiose Vasagos bažnyčioje. Po pamaldų vėl atlikome savo koncertą. Ir čia buvome labai entuziastingai priimti, pavaišinti. Vėliau nuvykome į Deimantės ir Alvydo Grigučių vasarnamį. Čia be galo svetingi šeimininkai visus kvietė pietauti, pabendrauti, padainuoti. Esant puikiam orui ėjome atsigaivinti į Vasagos paplūdimį. Ilgai vakarojome skambant gitaros muzikai ir dainoms.

Dvi savaitės Kanadoje prabėgo labai greitai. Ne vien dėl to, kad visas tas laikotarpis buvo suplanuotas taip, kad nebuvę kada nuobodžiauti, bet visų pirma dėl to, kad mus supo labai geri, malonūs, labai teigiamai nusiteikę žmonės. Prieš išvažiuodami susitikome visi dar kartą “kultiniame” Toronto lietuvių bare “Lokys”. Tačiau nieks jau neskubėjo dainuoti, nors Jurgis Kuliešius, grodamas gitara, vis užvesdavo dainą. Jautėme, kad netrukus išvažiuosim ir paliksim svetingus kanadiečius. Kiekvienas pasakojom savo įspūdžius, bandėm juokauti, tačiau – anot vadovo V. Simanausko – susitikimo atmosfera buvo nostalgiška ir melancholiška. Išsiskirstėme gana anksti, o kitos dienos vakarą išskridome į Lenkiją.

Kas labiausiai pasiliks mano atminty? Žmonių, kurie mus globojo choro viešnagės Kanadoje metu, begalinis nuoširdumas ir siekimas kuo geriau priimti.  

 “Dzūkijos” choro ir vadovo vardu norėčiau už visa tai nuoširdžiai padėkoti. Esame laimingi, kad mums buvo suteikta galimybė dalyvauti IX lietuvių išeivijos dainų šventėje “Daina aš gyvenu” Toronte, aplankyti žymiausias Toronto ir apylinkių vietas, dalyvauti įvairiuose pokyliuose, susitikimuose.

Ypatingai esam dėkingi toms šeimoms, kurios priėmė mus dviem savaitėms į savo jaukius namus, maitino, visur, kur tik prireikė – nuveždavo, stengėsi, kad mūsų pobūvis Kanadoje būtų ypatingas ir įsimintinas.

Nuoširdžiai ačiū tariame Janinai ir Vitui Dzemionams, Aldutei ir Viktorui Remesat, Birutei ir Pranui Vilkeliams, Violetai ir Dariui Gibavičiams, Natalijai ir Jurgiui Kaleinykams, Onutei ir Broniui Rėkams, Linai ir Romui Jonušoniams, Violetai ir Kazimierui Jonušoniams, Gemai ir Kazimierui Balytams, Rasai ir Algiui Gelažauskams, Onutei Valinčienei, Giedrei Slabasevičienei, Danutei ir Jurgiui Ramanauskams, Anei ir Algiui Nevuliams, Janinai Gurklienei, Violetai ir Valdui Ramanauskams, taip pat tiems, kurie visada buvo arti mūsų “Dzūkijos” kelionių ir vakaronių metu, ypač Deimantei ir Alvydui Grigučiams, Rūtai ir Jurgiui Kuliešiams, Vitui Balytai ir visai Kanados lietuvių bendruomenei. 

Dėkojame Astai Pečiulienei ir Vytautui Liškauskui už gerą žodį, organizacinių reikalų sutvarkymą bei transportą į Varšuvos oro uostą ir iš jo.

Edvardas Šulaitis, “AMERIKOS LIETUVIS” — 2010/07/24

Nors IX lietuvių dainų šventė buvo pirmoji, kurioje šių eilučių autoriui neteko dalyvauti, tačiau jos proga išėjęs stambokas leidinys, pavadintas „Daina aš gyvenu“, turintis 144 puslapius, padėjo susidaryti neblogą šventės vaizdą.

Renginys, atrodo, buvo kuklesnis už tą, kuris Toronte vyko prieš 32 metus – 1978-aisiais. Tai buvo jau 5-oji panaši šventė, skaičiuojant nuo 1956 m., kai Čikagos „Coliseum“ patalpose surengtas pirmasis panašus renginys, kurio ruošimo komitete (spaudos komisijoje) teko ir man aktyviai dalyvauti bei susipažinti su organizaciniais darbais (tai teko pakartoti ir kai kuriose vėlesnėse dainų ir šokių šventėse).

1978-ųjų Dainų šventė Toronte buvo išskirtinė – joje dalyvavo beveik daugiausia dainos kolektyvų ir choristų nei kitose. Ji vyko kartu su I pasaulio lietuvių sporto švente ir PLB Seimu.

Ypač būtina paminėti Pasaulio lietuvių žaidynes. Žaidynės vėliau buvo rengiamos ir kituose miestuose, o dabar jos vyksta jau Lietuvoje. Reikia pažymėti, kad tada tie trys renginiai buvo vadinami Pasaulio lietuvių dienomis ir parodė, kad Toronto lietuviai yra pajėgūs suruošti tokį milžinišką įvykį.

Kitoks vaizdas po 32 metų
Reikia pasveikinti Toronto lietuvius, kad jie ėmėsi iniciatyvos organizuoti IX lietuvių dainų šventę ir sugebėjo ją išreklamuoti turbūt geriau nei ankstesni rengėjai Čikagoje (septynios iš jų buvo surengtos Amerikos lietuvių sostinėje).

Iš leidinio „Daina aš gyvenu“ galima daug ką sužinoti, kai ką norime ir čia pateikti. Spaudinyje į akis krinta tikrai daug puslapio dydžio įvairių sveikinimų su sveikintojų nuotraukomis. Tokių suskaičiavau 25 (kai kurios nuotraukos įdėtos į tą patį puslapį, o kitoms skirtas visas puslapis prieš sveikinimus). Jeigu tų sveikinimų būtų dvigubai mažiau, būtų labiau pagerbti to nusipelnę žmonės.

Pirmiausia čia netiko Lietuvos Respublikos garbės konsulų sveikinimas. Taip pat per daug įdėta ir įvairių kanadiečių pareigūnų sveikinimo žodžių (pilstomas vis tas pats „vandenėlis“). Turbūt būtų užtekę tik vieno dvasiškio sveikinimo. Kadangi šventę oficialiai rengė Kanados ir JAV lietuvių bendruomenės, taip pat Šiaurės Amerikos muzikų sąjunga, tai būtų užtekę jų vadovų sveikinimų (nereikėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkės atskiro žodžio).

Įdomiausi aprašymai apie šventėje dalyvavusius dainų kolektyvus ir dalyvių sąrašai bei choristų mintys. Bet iš kitos pusės – liūdna matyti, jog gana daug chorais vadinamų sambūrių turi tik 10 ar mažiau dalyvių. Net ir Toronto pašonėje esantis Londono lietuvių „choras“ turi 7 dainininkus, o prie Toronto – Wasaga Beach „Dainiai“ – tik 3 asmenys. Tokių grupių publikavimas net su nuotraukomis gerokai sumenkina šventės veidą, nors rengėjai turbūt norėjo priešingo efekto – pasigirti kiek daug chorų šventėje dalyvavo.

Dalyviai iš užsienio
Buvo smagu leidinyje matyti, kad šventėje dalyvavo du chorai iš Lietuvos – Klaipėdos „Aukuras“ ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras. Taip pat pažymėtina, jog nepatingėjo atvažiuoti Lenkijoje esančio Punsko miestelio choras „Dzūkija“.

Taip pat pagyrimo verti chorai iš tolimųjų JAV vakarų – Los Angeles (net 3 chorai), San Francisko, Seatle. Pasigesta gana gausaus Čikagos lietuvių operos choro, užtai į renginį nuvyko tik pernai įsisteigęs Čikagos jaunimo choras “Polėkis”, suburtas dalyvavimui Dainų šventėje. Tokių chorų, kurie suburti specialiai šiam renginiui, būta ir daugiau.

Knygos pabaigoje paminėta nemažai aukotojų, kai kurie jų skyrė 20 ar daugiau tūkstančių dolerių (tarp tokių buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvių fondas (JAV). Lietuvių fondą minime todėl, kad jis kelis kartus pašykštėjo tūkstantinės JAV lietuvių pasididžiavimui – Čikagos lietuvių operai. Daugiausia aukotojų skyrė nuo 1 000 iki 4 999 dolerių.

Tikėtina, kas nors suskaičiuos, kiek tiksliai pinigų buvo paaukota, kiek jų surinkta už bilietus ir kiek išleista. Čia minimos knygos redaktorė – Ramūnė Jonaitienė, o dizainerė – Akvilė Minkevičienė. Leidinys išspausdintas „Dollco Printing“ spaustuvėje Ottawa mieste Kanadoje.

Beje, dar nežinia, kada ir kur bus surengta 10-oji panaši šventė. Tikriausiai jos reikės ilgai laukti. 

Tie, kas turėjo progą dainuoti ar stebėti Toronto mieste vykusią IX Dainų šventę, neabejotinai namo grįžo su sustiprėjusiu pasiryžimu išlikti lietuviais ir lietuvybę perduoti ateities kartoms. Kanados lietuviai visus atvykėlius ypač svetingai priėmė. Padėka Dainų šventės rengimo komiteto kopirmininkams Pauliui ir Rasai Kurams, šventės vadovei Daliai Skrinskaitei-Viskontienei, trijų šimtų asmenų būrį sudariusiems šventės rengimo komiteto nariams, chorvedžiams, iš arti ir toli pribuvusiems dainininkams, taip pat kelionės nuotolių nepabūgusiems žiūrovams. Šventės oficialiais ir atsakingais rengėjais buvo Kanados ir JAV Lietuvių Bendruomenių kraštų valdybos (pirm. Joana Kuraitė-Lasienė ir pirm. Vytas Maciūnas) ir Šiaurės Amerikos muzikos sąjunga (pirm. Faustas Strolia).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išeivijos dainų švenčių ruoša buvo atsidūrusi akligatvyje. Po 1991 metais Chicagoje vykusios VII Dainų šventės (rengimo komitetui tada pirmininkavo sol. Stasys Baras) turėjo praslinkti dešimtmetis, kol vėl buvo ryžtasi atgaivinti išeivijos dainų švenčių tradiciją. Iniciatyvos 2001 metais ėmėsi JAV LB Krašto valdyba, artimai bendradarbiaudama su Šiaurės Amerikos muzikos sąjungos pirm. F. Strolia. Energingoji Rita Čyvaitė-Kliorienė, pakviesta būti 2005 metais numatytos išeivijos dainų šventės meno vadove, ilgai nedelsdama kibo darban. Deja, organizuojant šventę teko susidurti su nelauktomis kliūtimis. VIII Dainų šventė galėjo įvykti tik 2006 metais Chicagoje, rengimo komitetui sumaniai vadovaujant dr. Audriui Polikaičiui.

Šventė pavyko tiek meniškai, tiek finansiškai. Gautas pelnas leido įkurti JAV LB žinioje veikiantį specialų fondą, kurio kapitalas skiriamas naudoti pradedant būsimos dainų šventės ruošą. Šventei įvykus, pasiskolintos lėšos yra grąžinamos į fondą, kad po ketverių metų vėl būtų panaudotos planuojant kitą išeivijos dainų šventę. Tokiu sprendimu išeivijos dainų švenčių ruošos tradicija ilgam laikui tapo užtikrinta.

Toronte vykusioje IX Dainų šventėje dalyvavo 1,111 choristų. Iki šiol dainininkų skaičiumi gausiausiomis buvo 1971-aisiais (Chicagoje) ir 1978-aisiais (Toronte) vykusios dainų šventės, kuriose dainavo po 1,400 dainininkų. Nuogąstauti, kad choristų skaičius mažėja, nėra pagrindo. Nemaža dalis dainos vienetuose dainuojančių ,,trečiabangių” į Kanadoje įvykusią dainų šventę negalėjo vykti, nes jie JAV priskiriami vadinamajai ,,nedokumentuotų imigrantų” grupei. Vienų JAV užsibūta pasibaigus turistinei ar studento vizai, kitų sėkmingai JAV įsidarbinta, dar kitų prisidėta prie legaliai JAV įsikūrusių šeimos narių. Kirsti valstybinės JAV ir Kanados sienos ,,nedokumentuotieji” nesiryžo, nes galėjo būti atgal į JAV neįsileisti. Didžioji dalis tokių imigrantų moka JAV valstybinius mokesčius ir advokatų padedami oficialiai bando tapti legaliais gyventojais šiame krašte. Dauguma prieš dešimt ar net daugiau metų užvestų teisinių procesų tebelaukia JAV imigracijos biurokratų sprendimų.

Prieš mėnesį JAV prezidentas Barack Obama kreipėsi į JAV Kongreso narius su prašymu neatidėliojant spręsti ,,nedokumentuotų imigrantų” problemą. Problema valstybei yra opi ir skubiai spręstina, ypač dabartinės ekonominės krizės metu. Neįgyvendinamais laikytini: (a) kraštutiniai siūlymai visus ,,nedokumentuotus imigrantus” grąžinti į jų kilmės kraštus ar (b) jų pasigailėti kiekvienam suteikiant amnestiją, lyg iš viso nebūtų prasižengta valstybės įstatymams. Privalu tiek respublikonams, tiek demokratams ieškoti ir surasti priimtiną sprendimą.

Konservatyvių pažiūrų organizacija ,,Leisk laisvei skambėti” (Let Freedom Ring) pataria ieškoti kompromiso, lygiomis dalimis derinančio teisės principus su gailestingumu. Siūlomas dviejų pakopų sprendimas. Pirma, nelegalų JAV buvimą pripažinti sunkiu nusikaltimu (felony). Antra, nustatyti laikotarpį, per kurį nelegalūs imigrantai, nepadarę kitų sunkių nusikaltimų, prisipažintų kaltais, gautų teismo atidėtą bausmės nuosprendį ir teisę likti nuolatiniais JAV gyventojais. Tokiu būdu legalizuojamiems asmenims nebūtų suteikiama teisė tapti JAV piliečiais, tačiau būtų netrukdoma JAV gyventi ir įvairiais būdais įsilieti į JAV visuomenę: priklausyti organizacijoms, mokyklų taryboms, verslo draugijoms, įsigyti nekilnojamojo turto, gauti vairuotojo pažymėjimus ir t. t. Tačiau jiems nebūtų leidžiama balsuoti JAV rinkimuose. Sunkiai nusikaltusieji būtų suimami, įkalinami ir, bausmę atlikę, grąžinami į savo kilmės kraštus.

Spėjama, kad JAV gali gyventi iki 50,000 ,,nedokumentuotų” lietuvių. Savo noru iš pasirinktos prieblandos išėję ir įsilieję į gyvosios lietuviškos išeivijos gretas, šie ,,nedokumentuoti” atvykėliai galėtų aktyviai įsitraukti į JAV lietuvių veiklą. Tai būtų būsimieji laikraščių prenumeratoriai, lietuviškos veiklos rėmėjai, choristai, tautinių šokių šokėjai, lituanistinių mokyklų vaikų tėvai… Siūlau, kad JAV Lietuvių Bendruomenė, sovietinės okupacijos metais gabiai veikusi Lietuvos laisvinimo darbe, imtųsi pastangų aktyviai dalyvauti sprendžiant ,,nedokumentuotų imigrantų” klausimą JAV Kongrese. Atgaivinusi praeityje turėtus plačius ryšius su JAV Kongreso nariais, JAV LB galėtų būti įtakinga jėga sprendžiant šią JAV visuomeninę problemą. Tai būtų dar vienas konkretus būdas sustiprinti vešėti pradedantį ,,trečiabangių” pasitikėjimą JAV LB.

Liepos 4 dieną kaimyninėjė Kanadoje, Toronto mieste, įvyko 9-oji išeivijos chorų Dainų šventė „Daina aš gyvenu“. Tarp daugybės kitų chorų joje dalyvavo ir meninis ansamblis „Dainava“. Kanadiečiai tą savaitę atšventė Kanados dieną, Amerika – Nepriklausomybės dieną, Lietuva ruošėsi Mindaugo karūnavimo pažymėjimui, o mes – visą savaitgalį gyvenome dainomis ir savaip šventėme Lietuvą, kuri neturi geografinių koordinačių (bet yra ten, kur esame mes) ir lietuviškumą, esantį mūsų genuose, širdyse ir sąmonėje.

Visi parsivežėme begalę įspūdžių, tačiau pasakojimą norėčiau pradėti nuo skaičių, nes jie puikiai atspindi renginio mastelį. Pirmoji išeivijos chorų Dainų šventė įvyko 1956 m. Čikagoje, visos kitos taip pat organizuotos šiame mieste, išskyrus 5-tąją, įvykusią Toronte (1978 m.). Tad šis svetingas miestas vėl perėmė estafetę ir subūrė mus į 9-tąją Dainų šventę. Renginyje dalyvavo 55 mėgėjų chorai, daugiausia iš Šiaurės Amerikos, taip pat svečiai iš Lietuvos, Lenkijos ir Anglijos. Viso – 18 chorvedžių ir virš tūkstančio choristų! Koncertas vyko Hershey centre, Mississauga miestelyje, jo paklausyti atvyko virš 2500 žiūrovų. Dainavome 35 dainas, trečdalį repertuaro sudarė nauji kūriniai, daugumoje sukurti arba aranžuoti užsienyje gimusių ir gyvenančių lietuvių.

Vieninga dainaviečių nuomone šventė organizuota puikiai, už tai esame dėkingi paruošimo komitetui, dirigentams ir 300 savanorių, kurie subrandino renginio viziją ir entuziastingai triūsė ją įgyvendindami.

Dainų šventės pradžioje organizatoriai pasveikino dalyvius, buvo pristatyti dirigentai ir chorai, sugiedoti Kanados, JAV ir Lietuvos himnai. Meninė dalis prasidėjo kai salėje pasirodė vaidilučių lydimas žynys Krivių krivaitis. Jis trinktelėjo į žemę ąžuoline lazda, sugriaudėjo perkūnas ir simboliniame aukure įsižiebė ugnis. Nuo tos akimirkos liepsnojo ne tik ugnis, bet ir džiaugsmas , vienybė, nesumeluotas lietuviškumas. Į gražų audinį pynėsi vaikų, jaunimo ir mišrių chorų atliekamos dainos. Nors dainos buvo įvairios, jas apjungė lietuviškai dainai budingas lyrizmas, ne sykį chorisčių skruostais nuriedėjo ašara… Simboliška, kad mes visi, choristai ir žiūrovai , tarsi viena didelė šeima, buvome ratu apsupę centre liepsnojantį aukurą. Džiugu, kad Hershey centro salė buvo pilnutėlė, kad žiūrovai įsijungė į šventę: per salę vilnijo iškeltų rankų bangos, kartu dainavome kai kurias dainas, kartu skandavome Lietuvos vardą.

Muzikinį pasakojimą papildė lietuviškas tradicijas atspindinti scenografija –švento aukuro ugnis, jos saugotojas Krivių Krivaitis su vaidilutėmis, praskrendančios gervės, ąžuolo lapų motyvai.

Dainų popietės kulminacija buvo jauno kompozitoriaus Rimo Biliūno šventei parašytas kūrinys “Nebuvo tai žemė” (Nijolės Benotienės žodžiai). Tai kūrinys apie išeivius, atklydusius į svetimą žemę, radusius čia prieglobstį, tačiau širdyse amžinai besinešiojančius meilę savąjai Tėvynei, jos kalbai, jos dainai. Koncertui baigiantis choristų rankose įsižiebė geltonos, žalios ir raudonos švieselės, kurios susiliejo į mums visiems brangią trispalvę vėliavą.

Mes – choristai, pamilome šventės dirigentus, įdėmiai sekėme chorvedžių rankų mostais, muzikavome pagal jų interpretaciją. Dainų šventės vyriausioji meno vadovė Dalia Viskontienė pasidžiaugė jaunaisais dirigentais Kęstučiu Daugirdu, Sauliumi Klioriu, Liudu Landsbergiu, kurie, nors gimę ir augę toli nuo Lietuvos, puikiai pagavo lietuviškos dainos dvasią ir savitumą. Tikimasi, kad jie kartu su Dariumi Polikaičiu, Dalia Viskontiene, Rita Klioriene ir kitais puoselės šį stulbinantį fenomeną – išeivijos Dainų šventes.

Savaitgalio programa neapsiribojo vien Dainų švente. Pagrindinis Toronto Airport Marriott viešbutis nuo penktadienio popietės dūzgė kaip bičių avilys. Penktadienio vakare autobusai vežė dalyvius į Marijono Mikutavičiaus koncertą. Šeštadienį čia vyko mugė ir skautų laužavietė, po repeticijos – “Miestelio vakaronė”, kur galėjome susipažinti vieni su kitais, susitikti su senais draugais, smagiai padainuoti akomponuojant akordeonams. Sekmadienio ryte viešbutyje, taip pat keliose lietuviškose parapijose, vyko Šv. Mišios, o po šventės visi norinys vyko į pokylį “Miško balsai”.

Šventė baigėsi, išsiskirstėme kas sau, tačiau visi parsivežėme dalelę švento aukuro liepsnos ir šilumos. Dabar jau mūsų atsakomybė bus šią liepsną kurstyti, neleisti jai užgesti po kasdienio gyvenimo dulkėmis. Ateityje, tikimės, atsiras drąsių ir darbščių žmonių, kurie tęs išeivijos chorų Dainų šventės tradiciją, kad ir vėl susirinktume į didelį būrį ir atsigaivintume daina, rastume joje džiaugsmo, stiprybės ir vienybės.