Iš dainos akių aš išriedėjau,
Ašara prie kelio nukritau.
O, sparnuotas mano sutvėrėjau,
Ačiū tau, kad as tave regėjau,
Kad girdžiu tavim ir kad matau.
Žydinti gyvenimo lazda,
Sielos avinėlio žalios lankos,
Žodžio nytys, giedanti žaizda,
Tarpdury parkritusi rauda,
Ir sudėtos ant krūtinės rankos,
Ir sudėtos ant krūtinės rankos.
Paukščio sparnas virš darbų visų,
Sopulys kurs akmenų suaižo,
Dievo balsas tarp žmonių balsų,
Aš girdžiu ir man labai šviesu,
Ir gyvenimas rankas man laižo.
Dievo balsas, tarp žmonių balsų.
Šios mano kelios mintys apie Justino Marcinkevičiaus eilėraštį “Liaudies daina”, nera poezijos analizė, nes kiekvienas iš mūsų meną, poeziją, muziką tikriausiai suprantame ir aiškintume skirtingai.
Kažkur skaičiau, kad šį eilėraštį poetas skyrė subtiliajai liaudies dainų atlikėjai Beatričei Grincevičiūtei.
Mano įžvalga poetas šiuo eilėraščiu galėjo pavaizduoti pačią TAUTĄ, tautos istorijos vystymasi, kuris plačiai atsispindi dainose, arba DAINININKĄ, jo gyvenimą.
Jeigu šis eilėraštis apie TAUTĄ, tai į dainas sudėtas visas tautos ir žmogaus gyvenimas, dainose apdainuota mūsų istorija, daina šventa, daina galinga, raminanti ir nugalinti, paguodžianti.
Jeigu ši daina apie DAINININKĄ – Žmogų, tai pirmuoju posmu poetas sulygina mus su mažute ašara, išriedėjusia iš dainos.
Palyginimas su maža-nematoma ašara, tik primena kokie mes paprasti ir nepastebimi didelėje Dievo kūrinijoje, Dievo sukurtame pasaulyje. Išriedėjusi ir prie kelio nukritusi ašara, kuri galėjo būti pastebėta arba galėjo nukristi ir išnykti.Vieni gyvenime paliekame giliau įspaustas pėdas, kiti tik skubėdami pralekiam paviršiumi.
Iš dainos akių aš išriedėjau,
Ašara prie kelio nukritau.
O, sparnuotas mano sutvėrėjau,
Ačiū tau, kad aš tave regėjau,
Kad girdžiu tavim ir kad matau.
Bet, viskas SUTVĖRĖJO rankose ir čia poetas džiaugiasi, kad pajuto, pamatė ir išgirdo Dievo balsą, Jo galybę. Platesniu žvilgsniu, jeigu šis eilėraštis/daina apie TAUTĄ, tai tas džiaugsmas: “kad girdžiu tavim ir kad matau” gali būti ir Lietuvos krikščionybės priėmimas.
Žydinti gyvenimo lazda,
Sielos avinėlio žalios lankos,
Žodžio nytys, giedanti žaizda,
Tarpdury parkritusi rauda,
Ir sudėtos ant krūtinės rankos,
Ir sudėtos ant krūtinės rankos.
Mano širdžiai šis posmas pats tragiškiausias, jautriausias ir labiausiai iškeliantis jausminę ir neramią žmogaus prigimtį. Visus darbus įmanoma atlikti, padaryti, bet gal sunkiausia rasti ir išlaikyti sielos ramybę. “Žodžio nytys, giedanti žaizda, tarpdury parkritusi rauda,” – sielos žaizdos negreitai gyja ir kartais lyg sopulys ilgai kankina širdį. Nebereikalo per šventas Mišias kiekvienas pasisukę į artimą palinkime “Kristaus ramybės…….. Ramybės”
“Žydinti gyvenimo lazda”, deja lazda nežydi, ji yra nupjauto medžio dalis, o man ši lazda yra gyvenimas, ypač, žmogaus persiritusio i antrą jo pusę, nors mintyse dar galvojam kad žydim, kad stiprūs, kad dar viskas labai toli, tačiau, poetas lyg ir nedrąsiai primena, kad ne medis, o tik lazda ir kiek tikimybės kad ji vėl žydės telieka spręsti kiekvienam.
Lazda gali būti ir dalis gyvybės medžio, kur šaknys tai – požemis, mirtis, kamienas – žmogaus gyvenimas, o šakos ir viršūnė – dangaus šviesa ir gyvybės ateitis.
Su amžiumi nešamės ir susikaupusius jausmus, džiaugsmą, meilę, gražius prisiminimus kurie, mano nuomone, J.Marcinkevičiaus eilėraštyje yra pavadinti “sielos avinėlio žalios lankos” nes jeigu jau mūsų sielos avinėlis ganosi po žalias lankas, tai sieloje yra šventė, ramybė, harmonija.
Žodžio nytys, giedanti žaizda,
Tarpdury parkritusi rauda,
Šie žodžiai (mano nuomone) – tai vaizdas sielos skausmuose besikankinančio žmogaus, gal moters, gal motinos, gal vyro, kurio širdies žaizda negyja, kuris neranda ramybės, išsivadavimo nežiūrint kiek raminančių (o gal skausmingų?) žodžių yra pasakyta (žodžio nytys), o žaizda negyja ir kartais (tarpdury parkritusi rauda) tas skausmas prasiveržia rauda. O tas “tarpdury” tai čia nei atėjimo nei išėjimo momentas, gal būt kartais taip norėtusi viską palikus išeiti, bet tarpdury namų, gyvenimo, mokslo, darbo ……sustoji, sudėjęs ant krūtinės rankas maldai ar tik susiėmęs skaudančią širdį prisimeni, kad viskas Dievo rankose ir vėl eini toliau……. į sekantį posmą, tai TIKĖJIMĄ.
Jeigu eilėraštis apie TAUTĄ, tai viską galima aiškinti lygiai taip pat, tik prisimenant tautos kančias, skaudžią istoriją, laisvės troškimą, ir begailnį tikėjimą geresniu rytojumi.
Paukščio sparnas virš darbų visų,
Sopulys kurs akmenų suaižo,
Dievo balsas tarp žmonių balsų,
Aš girdžiu ir man labai šviesu,
Ir gyvenimas rankas man laižo.
Dievo balsas, tarp žmonių balsų.
Atomazga – pakelt akis į skrendanti paukštį, į tikėjimą, viltį, ir tas didžiausias akmenį skaldantis skausmas išnyks, jeigu girdėsime Dievo balsą, jeigu eisime jo meilės ir gerumo vedamu taku, jeigu nesistengsime nešti gyvenimo naštos vieni, o dalinsimės su Kūrėju, gyvenimas bus žymiai lengvesnis. “Ir gyvenimas rankas man laižo” – reiškia gyventi sekasi, viskas klojasi kuo geriausiai, jeigu tarp žmonių balsų ir kalbų, girdžiu Dievo balsą, visur matau tik gerumą, meilę, o širdis pilna tikėjimo ir vilties.
Šios kelios mano mintys tebūna pradžia i Jūsų tolesnius ir gilesnius apmąstymus, skaitant/dainuojant šį nuostabų J.Marcinkevičiaus eilėraštį. Matydami grožį, kurdami mena, dalindamiesi širdies džiaugsmu, dainuodami DAINĄ, išgirskime ir Dievo balsą, tarp žmonių balsų.
Nijolė B.
